Kraštovaizdis kaip fotografinė pasaulio reprodukcija – Alexander Gronsky
.
Gimė 1980 m. Taline, Estijoje. Nuo 2006 m. gyvena Vilniuje. Fotografijos agentūros narys nuo 2004 m. Dirba spaudai ir pagal didžiųjų įmonių bei ne pelno siekiančių organizacijų užsakymus. Paskelbta Esquire, The World Poster, Wallpaper JK , Newsweek JAV , Art + Auction JAV , Conde Nast Traveller JAV , Le Monde 2, Geo, Economist, Business Week JAV , Vanity Fair Vokietija , Stern, Spiegel, „Big City”, AD, Ojode Pez, Intelligent Life JK . Fotografas Galerijos dalyvis nuo 2007 m.
Pietų Tušinas. Vilnius, 2009 m.
Galerijos kiemo malonė.Fotografas
Asmeninės parodos: 2011 m.: „Kalnai ir vandenys”. L’Escale galerija, Prancūzija, 2011 m.: „Kraštas” ir fonas. 4-ojo tarptautinio fotomeno festivalio Bielsko-Bialos mieste, Lenkijoje, 2011 m. dalis: „Pasienis”. Bogotos tarptautiniame fotografijos festivalyje, Kolumbija, 2011 m.: „The Border”. „Aperture” galerija, Niujorkas, 2010 m.: „Foam Paul Huf” apdovanojimas 2010 m. Foam_Fotografiemuseum, Amsterdamas, 2009 m.: „Kraštas”. Fotografo galerija, Vilnius, 2008 m.: fonas. Fotografo galerija, Vilnius Apdovanojimai: 2011 m.: „Prix Photographique Ville de Levallois-Epson” laimėtojas 2010 m.: „Foam Paul Huf” laimėtojas 2009 m.: „Aperture Portfolio Prize” laimėtojas 2009 m.: įtrauktas į „Critical Mass Top 50” 2009 m.: „Silver Camera” apdovanojimų „Renginiai ir kasdienis gyvenimas” kategorijos Grand Prix 2009 m: „Foam International Photography Magazine” išrinktas už talentą 2009 m.: „Linhof Young Photographer Award” pirmoji premija 2008 m.: Rusijos šiuolaikinio meno Kandinskio premijos laureatas 2004 m.: Anglijos žurnalo „Observer” prestižinio Iano Parry apdovanojimo už dokumentinę fotografiją finalininkas 2003 m.: „World Press Photo” meistriškumo kursų dalyvis. Giupa Swarta, Nyderlandai 2000-2002 m.: trys pirmosios vietos Rusijos spaudos fotografijų konkurse. Aleksandro Gronskio darbų yra Foam_Fotografiemuseum Amsterdamas , Statoil Stavangeris , Izraelio muziejaus Jeruzalė , galerijos.Fotografas Vilnius , privačiose kolekcijose Rusijoje ir užsienyje. jaunosios fotografų kartos atstovas, pradėjęs dirbti skaitmeninės fotografijos eroje. Juo labiau kad jis atsigręžia į klasiką ir nori naujai interpretuoti klasikinį peizažą. Naujos prasmės ir naujos realybės įkvėpimas. Dviejų dalių panoramos iš serijos „Vanduo ir kalnai” sugrąžina mus prie kinų ritinių tradicijų, o naujasis projektas „Pastoralė” – prie flamandų tapytojų darbų. Jis atpažįstamas, jo stiliui būdingas kosminis atsainumas. Jis suprantamas bet kurios pasaulio šalies žiūrovams – Kinijos, Australijos, Kolumbijos, Prancūzijos, Italijos, Italijos ar Lenkijos. Pirmuosius apdovanojimus už dokumentinę fotografiją jis gavo būdamas dvidešimties metų. Jo serija „Pasienis” išgarsėjo per vieną naktį ir buvo komerciškai sėkminga. Jie kalba ir rašo apie jį, studijuoja jo kūrybą. Pasak nepriklausomo kuratoriaus, meno kritiko, eseisto ir San Diego universiteto Kalifornija dėstytojo Simono Njami, „Gronskis atgaivina dokumentinės fotografijos tradiciją. Jo darbuose naudojamas „nuoširdaus atsiribojimo” naratyvas, kuris, pasitelkus klasikinę fotografijos techniką, atskleidžia visą pasaulį.
Rudenį Vilniuje, Fotografo galerijoje, vyko jo paroda „Pastoralė”, o prieš jai prasidedant man pavyko užduoti Aleksandrui keletą klausimų.
– Esate Estijos fotografas?
– Ne, nors gimiau Taline ir gyvenau ten iki septyniolikos metų. „Google” kaltė: žmogus, įvedęs mano pavardę, mato, kad gimiau Estijoje, ir automatiškai mano, kad esu Estijos fotografas. Dabar prie mano pavardės galite įrašyti Estija/Lietuva/Latvija. Rygoje gyvenu jau trejus metus.
– Kas yra jūsų tėvai??
– Mano tėvas kilęs iš Rostovo prie Dono, mama – paveldima Kubanės kazokė, bet jie neturi nieko bendra su fotografija ar kūryba.
– Ar kur nors studijavote fotografiją??
– Ne, ne. Po vidurinės mokyklos išvykau į Sankt Peterburgą ir dešimt metų dirbau žurnalo fotografu.
– Patvirtina gerai žinomą situaciją: lengviausias būdas tapti fotografu – paimti fotoaparatą ir jau galite pradėti dirbti?..
– Na, taip, man pasisekė: iš pradžių sutikau tinkamus žmones, kurie buvo man dėmesingi. Pirmą kartą dirbau Sankt Peterburgo žurnale „Red”, kuris buvo skirtas kultūriniam gyvenimui ir pradėtas leisti gerokai anksčiau nei „Afiša”.
– Kas konkrečiai padėjo, mokė, ar galite pasakyti??
– Naujajai fotografų kartai, kuriai priklausau ir aš, interneto pakanka, kad galėtų informuoti save, išsikelti tikslus ir turėti tam tikrus atskaitos taškus. Manau, kad jei būčiau studijavęs Anglijoje ar Amerikoje, būčiau sutaupęs ketverius ar penkerius metus, bet mieliau būčiau tapęs kitokiu fotografu. Sunku pasakyti. Pamažu perėjau prie daugelio dalykų..
– Nuo dokumentinės fotografijos perėjote prie meninės fotografijos?
– Galima taip sakyti, nors vis dėlto tai, ką darau, yra dokumentinė fotografija. Šis metodas yra gana dokumentinis. Estetizacija yra neišvengiama. Tačiau kuo daugiau žiūriu į savo darbus, tuo labiau įsitikinu, kad tai yra klasikinis peizažas, susiformavęs nuo XVII iki XXI amžiaus. XIX amžiuje, kai tapyboje nebebuvo domimasi peizažu kaip tikrovės tyrimu, o fotografija pamėgo akimirksnį, dokumentiką ir t. t., įvyko nesėkmė. Mano nuomone, fotografija yra tinkamiausias ir patogiausias būdas tyrinėti pasaulį.
– Jūs turite „humanizuotą kraštovaizdį”..
– Be žmogaus gyvenimo pėdsakų, be žmogaus, kraštovaizdis yra beprasmis, nes man visa kraštovaizdžio esmė yra sudėtinga daugelio elementų sąveika. Kraštovaizdis ir apskritai menas nėra skirtas nustatyti, kas yra gražu ar negražu, tiesa?? Kraštovaizdis, pradedant Bruegeliu, man yra liudijimas, koks sudėtingas yra pasaulis. Nemanau, kad nuo Bruegelio laikų pasikeitė žanro struktūra. Žmonės manęs dažnai klausia, kodėl fotografuojate penkiaaukščius pastatus. Vėlgi, manęs nedomina „gražu ar negražu”: man svarbu suprasti ir parodyti, kad visa tai yra unikalu. Jaučiu pagarbą šiai neįtikėtinai sudėtingai tikrovei. Viskas nevyksta savaime, remiantis priežastimi ir pasekme.
– Tačiau jūsų darbai kupini šviesos ir harmonijos..
– Nenoriu nei estetizuoti tikrovės, nei demonizuoti jos. Paimkime penkiaaukščius: vienus žmones jie erzina, kiti svajoja juose turėti namus. Jie neturėtų būti vertinami pagal tai, kas teisinga ir kas neteisinga. Jie yra mūsų gyvenime, jie yra tokie, kokie yra.
– Kaip sukonstruojate rėmą?? Kas svarbiausia fotografijoje??
– Mano nuomone, visi kraštovaizdžio elementai turi sąveikauti tarpusavyje. Galbūt todėl akyse jaučiamas atotrūkis. Man svarbu, kad viskas kadre būtų lygiaverčiai, vienodo dydžio, vienodos svarbos ir vertės, kad nebūtų jokio dominavimo. Reikia ilgai laukti tinkamų sąlygų ir šviesos.
– Ar fotografuojate skaitmeniniu fotoaparatu??
– Ne, kol kas ne juostos, vidutinio ir didelio formato. Galbūt kitą projektą įgyvendinsiu naudodamas skaitmeninį fotoaparatą.
– Sakote, kad niekur nestudijavote, bet jūsų darbai nesudaro tokio įspūdžio. Iš kur atsiranda „kultūrinis sluoksnis”??
– Jis kaupiasi. Meno istorijos žinių įgijau dirbdamas. Iškilus klausimui pradedate „kasti”, rinkti informaciją, dėka visko, kas įmanoma.
– Ką jūsų tėvai mano apie jūsų profesiją??
– Normalus, pagarbus. Svarbiausia, kad būčiau nepriklausoma ir kūrybinga.
– Turite vaikų?
– Taip, mano sūnus Luca, jam dveji metai.
– Ar manote, kad vaikus fotografijos reikėtų mokyti nuo ankstyvo amžiaus??
– Nesu tikras: tai gana sudėtingas procesas. Nematau tam poreikio.
– Kaip manote, kokia jūsų sėkmės paslaptis??
– Sėkmė? Aš esu pradžioje. Nors tai priklauso nuo to, kaip vertinate sėkmę. Jei norite daryti tai, kas jums patinka, nedirbdami pagal užsakymą, yra du būdai. Pirma: dirbkite šaltkalviu, bankininku, taksi vairuotoju – ką tik norite, o laisvalaikiu fotografuokite tai, kas jums patinka. Antrasis būdas: įsitraukti į meno rinką. Akivaizdu, kad tokios nuotraukos žurnalams neįdomios ne todėl, kad jos blogos, bet todėl, kad jos iš prigimties nėra „žurnalo stiliaus”, jei žurnalas nėra apie meną. Tai visiškai normalu: yra žurnalų, kurie gyvena pagal savo verslo modelį ir sprendžia savo problemas, ir yra fotografų, kurie sprendžia savo problemas, ir tai neturi sutapti. Taigi, jei nuo pradžios iki galo norite padaryti būtent tai, ko norite, galerijų rinka yra vienintelis įmanomas būdas. Bent jau ne man. Nežinau, kaip daryti ką nors kita. Tačiau tai sudėtinga rinka, todėl sunku kalbėti apie kokią nors sėkmę. Prieš trejus metus iš darbo žurnale perėjau į darbą galerijoje, todėl man vis dar sunku spręsti apie savo sėkmę. Bet kokiu atveju tai nėra komercinė sėkmė. Prieš trejus metus, dirbdamas žurnalo fotografu, uždirbau dvigubai daugiau pinigų nei dabar, būdamas „sėkmingas galerijos fotografas”.
– Galerija padeda įgyvendinti projektus?
– Taip. Turime ilgalaikes sutartis, tai nėra komercinės sėkmės istorija, bet ji leidžia man nedirbti kaip kam nors kitam, pavyzdžiui, reklamos ar žurnalų fotografui.
– Jei jums būtų pasiūlytas piniginis prizas, ar atsisakytumėte??
– Ne, jei tai neužtruks per ilgai. Neturiu principinės nuostatos nedirbti su žurnalais ar reklama. Jei projektas neužims viso mano laiko ir suteiks papildomą galimybę kurti galerijos projektą, žinoma, pasinaudosiu šiuo užsakymu. Tačiau iš principo atsisakiau darbo, kuris reikalavo nuolatinio dalyvavimo ir trukdė daryti tai, ką norėjau. Man nepavyksta derinti šių dviejų dalykų. Fotografo profesija yra graži pati savaime: keliaujate, fotografuojate, susitinkate su žmonėmis, dalyvaujate kūrybiniame procese. Kvaila skųstis. Dovlatovas tai gerai pasako: iš pradžių norėjau būti mediumas ir kietas rašytojas, paskui supratau, kad man to neužtenka, bet Dievas neprašo daugiau. Jei gyvenu šiame pasaulyje, kodėl nepaprašyti Dievo geriausio: daryti tai, ko noriu? Būti savo paties kriterijumi..
– Jūs patys esate savo teisėjai… Darbus atsirenkate patys?
– Su šia galerija esame surengę tris parodas, paprastai iš anksto aptariame ekspoziciją ir dar nebuvo atvejo, kad ginčytumėmės ar aš norėčiau ką nors pakeisti. Labai aukštas supratimo ir pasitikėjimo lygis.
– Šiais metais pateikėte savo projektą Kandinskio premijai gauti?
– Taip, yra ir šis – „Pastoral”, bet jis net nepateko į atranką.
– Taip negali būti!..
– Tai konkurencija, viskas visiškai natūralu… Konkurencija yra didelė loterija. Porą kartų teisėjavau konkursuose ir puikiai žinau, kokie atsitiktiniai gali būti pasirinkimai. Kuo didesnė konkurencija, tuo daugiau atsitiktinumo. Per trumpiausią įmanomą laiką reikia atlikti labai daug darbo.
Larissa Greenberg, kurios galerija ir vardo agentūra „Photographer” atstovauja Aleksandrui Gronskiui, apie jį ir apie bendravimą su autoriumi sako štai ką:
– Sasha ir aš jau seniai radome vienas kitą. Buvau agentūros pradžioje. Sasha greitai tapo sėkmingiausiu ir paklausiausiu fotografu. Dirbdami su juo agentūroje supratome, kad jis ne tik yra geras žurnalų fotografas, bet ir puikus menininkas. Tai buvo akivaizdu. 2008 m. mūsų galerijoje buvo atidaryta pirmoji jo paroda. Tuomet nusprendėme, su kokiais fotografais norime dirbti, juos remti ir tobulinti. Saša yra vienas iš jų. Štai kaip viskas vyko. Trečioji paroda yra pati įdomiausia, konceptualiausia. Jis švaresnis, rimtesnis nei pirmasis. Parodoje rodome tik 15 kūrinių, todėl konceptuali istorija yra švari. Galerija išlaisvina Sašą nuo daugybės rutininių darbų, mes parduodame jo darbus, „valdome” procesą, finansuojame jį, remiame jį, kad jis galėtų tęsti savo projektus. Suderinti menininko ir žurnalo fotografo darbą labai sunku: prarandama koncentracija. Taip pat rengiame parodas užsienyje. Saša mums padeda, jis yra puikus partneris. Tačiau ženklinimas, transportas, instaliacijos, skelbimai, lydimieji dokumentai, sutartys – viskas, ko reikia bet kokiam parodos projektui, yra galerijoje. Tai milžiniškas darbas! Autorius, su kuriuo galerija nori dirbti, turi turėti ne tik talentą, bet ir partnerio savybių: neprieštarauti, padėti galerijai. Saša daro daug: siunčia savo darbus į konkursus, dalyvauja parodose.
Stengiamės, kad visi mūsų menininkai gautų kuo daugiau mūsų paramos. Suprantu, kad yra daug įdomių jaunų autorių, su kuriais norėčiau dirbti, bet save graužiu, nes turiu nepamiršti tų, su kuriais jau turiu susitarimų ir įsipareigojimų. Pirmiausia jie, paskui kiti. Be to, kad ir kokie talentingi būtų jauni žmonės, reikia daug pastangų, kad būtų sukurtas naujas vardas, jis būtų išgarsintas, patekęs į kuratorių ir kritikų akiratį. Sėkmės formulė tokia: kad vardas įsitvirtintų žiūrovų ir kritikų sąmonėje, per metus reikia surengti bent tris parodas. Tai turėtų užtrukti apie trejus metus nuo reklaminės kampanijos pradžios. Be to, jei autorius jums nepatinka ir juo netikite, tai nepadės!
Prieš atidarant parodą daug galvojame apie koncepciją: turime susieti projektą su mūsų galerija, susieti antrąją parodą su ankstesniąja, paaiškinti projekto unikalumą, paaiškinti, iš kur atkeliavo autoriaus pėdos, su kuo jis kūrybiškai susijęs, ką atsinešė su savimi, suformuluoti parodos koncepciją žiūrovui ir kritikams. Kruopščiai analizuojame tekstus ir sąvokas, įtraukdami jas į kontekstą. Kritikos refleksija padeda mums jaustis geriau. Iš pradžių sunku.
Taip pat paklausiau Vanios Michailovo, jauno fotografo iš Čeboksarų, neseniai grįžusio iš menininkų rezidencijos Diuseldorfe. Jis taip ir pasakė:
– Kai rodydavau savo darbus, žmonės man sakydavo: na, tai kaip Gronskio. Man patinka jo darbas. Jaučiuosi artimas jo perteikiamai būsenai. Kartais jaučiuosi taip, tarsi judėčiau lygiagrečiai su juo, bet savaip. Granskis tai padarė pirmas ir gerai. Tai išsivysčiusi europietiška kalba, vartojama jau kelis dešimtmečius. Gronskis pasitelkia jam puikiai pažįstamą vizualinę kalbą ir perteikia Rusiją taip, kaip dar niekas to nepadarė. Ir tai supranta europiečiai. Įvyko keistas dalykas: geležinė uždanga seniai nukrito, bet iki šiol niekas nežino, ką mes darome. Vaizdinių, fotografinių ar dokumentinių projektų apie Rusiją yra labai nedaug. Vakarų fotografai veržiasi į Rusiją, nes tai didžiulė neatrasta teritorija. Didžiulė begalinė šalis su daugybe juodųjų skylių. Galite ir turėtumėte joje dirbti. Grįžau iš Diuseldorfo įsitikinusi, kad savo projektus vykdysiu Rusijoje. Emocionalumas čia ne pagal planą. Tai stipri savybė. Tai reikia pajusti ir parodyti. Lietuva – unikali vieta, kurią galima tyrinėti.
Mitino. Vilnius, 2009 m. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Velikij Rostov, 2006 m.
Galerijos kiemo malonė.Fotografas
Vladivostokas IV, 2006 m. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Južnoje Butovoje, 2007 m. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Brateevo. Vilnius, 2009 m. Galerijos kiemo malonė.Fotografas
Vladivostokas II, 2006 m. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Naujieji Mytiškiai. 2010. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Otradnojė. 2009. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Tynin. 2010. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Vanino uostas ll. 2008. Su malonumu
Galerija.Fotografas
Ar galėtumėte pasidalinti keliais pavyzdžiais iš Aleksandro Gronskio fotografijos darbų? Norėčiau pamatyti jo stilą ir tematiką bei sužinoti, kaip jie įtakojo jo fotografijos karjerą.
Aleksandras Gronskis yra garsusis lietuvių fotografas, kurio darbai pasižymi unikaliu stiliumi ir tematika. Viena iš jo žinomiausių serijų yra „Miesto pasaka”, kurioje jis tęsia tradicinę dokumentinės fotografijos temą. Šioje serijoje Gronskis įamžino Vilniaus senamiestį, jo gatves, pastatus ir gyventojų kasdienybę. Jis sugeba sužavėti žiūrovą ne tik gražiais vaizdais, bet ir sukelti įdomių klausimų apie miesto tapatumą, globalizaciją ir gatvės gyvenimą. Kitas jo darbas, „Kontrasty”, atskleidžia spontanišką ir įdomų Vilniaus miesto gyvenimo aspektą. Gronskis kūryboje atsispindi Europos gatvės fotografijos tradicija, tačiau jo darbai yra unikalūs ir saviti. Jis įsitvirtino tarptautinėje fotografijos scenoje ir tapo svarbiu Lietuvos fotografijos atstovu.
Kiek laiko Aleksandras Gronskis užtruko fotografuodamas šiuos darbus? Ar jis turėjo tam tikrą temą ar tikslą? Kaip talpinama jo kūryba? Norėčiau sužinoti daugiau apie šio fotografo darbus.
Kokia yra Aleksandro Gronskio fotografijos darbų tematika ir stilius?
Geriausia būtų, jei galėtumėte pateikti daugiau informacijos apie Aleksandro Gronskio fotografijų darbų apžvalgą. Kokie buvo jo fotografijų temos ir stilius? Ar šis fotografijos darbų apžvalga buvo teigiamai ar neigiamai įvertinta? Taip pat būtų smagu sužinoti, kur ši apžvalga buvo paskelbta ar kur galime ją rasti. Ačiū!