Visais laikais žmonija naudojo daugybę higienos priemonių po tualeto: akmenis, popierių, šilkines šluostes, kempinėles ir kt.p., Tačiau visais laikais ir visose civilizacijose vanduo buvo vienintelis tikrai veiksmingas būdas palaikyti bet kurios kūno dalies švarą. Šiandien švaros ir asmeninės higienos simbolis – bidė – per šimtmečius išsivystė nuo paprasto keraminio dubens iki pažangių technologijų elektroninio prietaiso.
„Geberit AquaClean Mera Classic” sieninis tualetas be apvado su minkštu dangčiu, automatiniu atidarymu, mikroliftu, greitai reguliuojamu sėdyne.
Nuo Senovės Romos iki prancūzų žirgininkių
Pirmųjų pisuarų maišytuvų prototipas buvo nedideli iki 25 cm gylio marmuriniai dubenėliai, kuriuos archeologai dažnai rasdavo kasinėdami privačius namus senovės Graikijos ir Romos miestuose. Jie būdavo įrengiami mažose patalpose šalia tualetų. Savaime suprantama, kad tokią prabangą galėjo sau leisti tik turtingi miestiečiai. Romos viešųjų tualetų lankytojai pasitenkindavo mirkyta kempine.
Atėjus tamsiesiems amžiams, kai buvo smerkiama bet kokia higienos praktika, privalomo nusiprausimo po apsilankymo tualete tradicija buvo pamiršta. Jie pradėti restauruoti tik prasidėjus Renesansui XV ir XVI a. . Maždaug tais laikais Prancūzijos diduomenės namuose buvo pradėtos naudoti nedidelių matmenų metalinės arba keraminės vonios. Kad patogiai tilptų, jos buvo susiaurintos per vidurį ir įdėtos į medinį karkasą su keturiomis kojomis. Šis dizainas ir jojimo būdas buvo labai panašus į vaikišką žirgą, kuris prancūziškai buvo vadinamas bidė poniu . Bidė buvo pripildoma vandeniu iš ąsočio ar kito indo.
XVII a. bidė paplito Prancūzijoje ir Pietų Europoje, o XVIII a. Rusijos diduomenė buvo įpratusi prie higienos procedūrų, naudodama tokį interjero daiktą: vienas iš jų žinomas iš grafo N. K. Čiurlionio gyvenamųjų kambarių.p. Šeremetjevas Ostankinskio rūmuose.
Europos standartas
Tik XX a. pradžioje bidė iš miegamojo persikėlė į tualetą ir iš keraminių ar metalinių praustuvų tapo tinkamu sanitariniu įrenginiu: turėjo karšto ir šalto vandens įvadus, nutekamąjį vamzdį ir klozetą. Be to, dubenį imta statyti ant cokolio, kuris buvo toks pat aukštas kaip tualeto dubuo.
Kadangi nebuvo maišytuvų, prieš maudynes vanduo buvo maišomas dubenyje. Tik masiškai pradėjus naudoti maišytuvus, bidė įgavo beveik šiuolaikišką išvaizdą: čiaupai buvo įrengti ant praustuvo krašto, o vanduo buvo tiekiamas iš specialaus purkštuvo. Šiuolaikiniuose modeliuose su specialia plūduriuojančia galvute maišytuve galima tolygiai reguliuoti vandens temperatūrą, srauto slėgį ir kryptį.
Pietų Europos šalyse bidė tapo standartine vieta šalia tualeto. Ne kartą dėl to buvo nepatogumų sovietų turistams, kurie, apsistoję Europos viešbučiuose, nežinojo, kam naudoti „antrąjį tualetą”.
Šiais laikais bidė tapo privaloma kiekvieno Europos santechnikos gaminių gamintojo įranga. Visas technologijas jie pasiskolino iš tualetinių dubenų. Pavyzdžiui,
pirmieji sieniniai tualetai
pasirodė devintajame dešimtmetyje. Iš tiesų, kad jie neatrodytų nereikalingi greta pakabinamų tualetų, iš karto buvo sukurti pakabinami bidė.
Dabar tualetų ir bidė kūrimas vyksta kartu. Pavyzdžiui, gerai žinomas Vokietijos santechnikos gaminių gamintojas „Keramag”, priklausantis „Geberit” grupei, kiekvienoje vonios kambario įrangos, baldų ir aksesuarų kolekcijoje pateikia tokio paties stiliaus bidė modelį.
Tačiau net ir šiandien bidė paplitimui didelę įtaką daro vietos kultūrinės tradicijos. Pavyzdžiui, Pietų Europos šalyse Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje , taip pat Lotynų Amerikos šalyse bidė yra beveik visur Argentinoje ir Urugvajuje apie 90 % gyventojų turi bidė savo namuose , o Skandinavijos šalyse, priešingai, jos vis dar retos.
Nuo sveikatos priežiūros įstaigų iki masinio vartotojo
Išradingiems žmonėms, kurie dalijasi bidė su klozetu, negalėjo nekilti minčių, kaip juos sujungti į vieną gaminį. Septintajame dešimtmetyje Šveicarijoje buvo pristatyti pirmieji hibridiniai modeliai. Iš pradžių jie buvo skirti neįgaliesiems ir pagyvenusiems žmonėms, kuriems buvo sunku naudoti tualetinį popierių asmens higienai. Taigi šie prietaisai pradėti platinti pirmiausia kaip medicinos įranga – ligoninėms ir slaugos namams.
Pavyzdžiui, amerikietis Arnoldas Cohenas sukūrė specialų įdėklą savo tėvui, kuris dėl ligos negalėjo naudoti tualetinio popieriaus. Įmontuotame sanitariniame duše sėdinčio žmogaus rankos plaunamos pašildyto vandens srove, o po to nusausinamos šilto oro srove.
1964 m. Cohenas užpatentavo savo išradimą ir pradėjo jį gaminti. Tačiau JAV jo naujovė, pavadinta „American Sitzbath”, neturėjo didelės sėkmės. Mažmenininkai tiesiog negalėjo parduoti tokio subtilaus produkto, o būsimi klientai raudonavo iš gėdos, kai bandė paaiškinti praustuvės privalumus. Todėl patentas buvo parduotas Japonijos gamintojams.
Japonijoje, turinčioje šimtmečius gyvavusias tualetų kultūros tradicijas, europietiški tualetai ir bidė ilgai neįsitvirtino. Iki XX a. pabaigos net ir didžiuosiuose miestuose buvo galima rasti azijietiško stiliaus tupimų tualetų su higieniniu dušu. Tačiau nuo 1980-ųjų tualetų ir bidė kūrimas buvo didžiulė sėkmė., Hibridiniai dušo tualetai pradėjo populiarėti sukūrus elektroniniu būdu valdomus modelius. Dėl to dabar bent 75 % butų Japonijoje ir iki 60 % miestų būstų Pietų Korėjoje yra su jais.
Naujas higienos standartas
Europos santechnikos gaminių gamintojai taip pat sugebėjo pritraukti hibridinius modelius, kuriuose derinamos tualeto ir bidė funkcijos, skirtus ne tik gydymo įstaigoms, bet ir plačiajai visuomenei.
Pavyzdžiui, „Geberit”, Europos santechnikos gaminių rinkos lyderė, bendradarbiaudama su garsiu pramoniniu dizaineriu Christophu Behlingu sukūrė „Geberit AquaClean Mera Comfort” pakabinamą klozetą su bidė funkcija. Šiame modelyje suderinta daug naujoviškų technologijų.
svarbiausia, integruoti judesio jutikliai pakelia dangtį ir įjungia sėdynės šildymą, kai naudotojas priartėja. Po įrenginiu įjungiamas neryškus apšvietimas naudotojas gali rinktis iš septynių skirtingų spalvų , todėl naktį tualete nereikia ryškios šviesos. Kai žmogus atsisėda, automatiškai įsijungia tyliai veikianti kvapų šalinimo sistema. Jis iš tualeto dubens per keraminį filtrą ištraukia orą ir išvalo tualeto dubenį nuo nešvarumų.
Norėdamas nusiprausti, naudotojas gali įjungti integruotą higieninį dušą naudodamas mygtukus, esančius ant klozeto dubens šono arba nuotolinio valdymo pulte. Dušo galvutė išsiskleidžia tiek, kiek reikia, ir sušildo kūną patogios temperatūros vandeniu. Veiksmingas valymas užtikrinamas naudojant patentuotą „WhirlSpray” technologiją – dvi priešpriešiais besisukančios srovės. Purkštukai specialiai aeruojami pridedama oro burbuliukų , todėl sunaudojama mažiau vandens, o skalbimo procesas tampa švelnesnis ir patogesnis. Baigus prausimąsi, įjungiamas plaukų džiovintuvas, kuris šiltu oru džiovina naudotojo kūną.
Moterų auditorijai siūloma papildoma srovė, kurią galima ištraukti neįprastu kampu. Tai vadinamasis „moteriškas dušas”, skirtas dar jautresnėms kūno vietoms plauti. Dėl savo padėties ir veikimo būdo jis yra itin higieniškas, t. y. apsaugotas nuo visų galimų teršalų ir užtikrina didžiausią švarą.
Reikėtų pažymėti, kad „AquaClean Mera” naudoja naujovišką „TurboFlush” technologiją, o ne tradicinį praplovimą. Dėl asimetrinės dubens geometrijos vanduo sūkuriuoja sūkuriuodamas, todėl sumažėja purslų ir triukšmo bei padidėja praplovimo efektyvumas.
Kai įrengtas bekontaktis nuleidimo mechanizmas, pvz., „Sigma 80”, net nereikia spausti mygtuko – klozetas nuleidžia vandenį vos mostelėjus ranka.
Higieniška ir ekologiška
Apibendrinant galima teigti, kad bide bėgant metams tapo išmaniuoju elektroniniu prietaisu, kurį itin patogu naudoti kasdien. Pirmą kartą jį išbandę vartotojai greitai pripranta prie vandens valiklio, todėl nuolatiniai naudotojai, pasinaudoję bidė, dažnai jaučiasi nepatogiai.
Tačiau bidė turi ne tik higieninį, bet ir ekologinį aspektą. Kasmet tualetiniam popieriui gaminti iškertama apie 10 000 hektarų miškų. Vis labiau populiarėjantys bidė ir bidė tualetai, kurie yra labai ekonomiški, nes sunaudoja tik vandenį ir elektrą, gali padėti išsaugoti didelius miškų plotus nuo sunaikinimo. Palikti miškus savo palikuonims – argi tai ne puiki dingstis atsisakyti tualetinio popieriaus ir rinktis vandens higieną??
Tikiuosi, kad geriausiai supranta mano klausimą. Ar šiandieninis straipsnis apie Geberit bidetą yra tęsinys vakariniam straipsniui? Kaip šis produktas skiriasi nuo kitų konkurentų? Ar jis yra lengvas naudoti? Norėčiau sužinoti daugiau apie jo funkcijas ir kokybę. Galbūt galėtumėte man tai išsamiau paaiškinti? Labai dėkoju!
Ar Geberit bidetas turi sudėtingą diegimo procesą ar jis lengvai montuojamas ir naudojamas? Kokios yra jo pagrindinės funkcijos ir privalumai? Ar jis patogus ir efektyvus naudojantis? Gal kas nors turi asmeninių patirties įspūdžių su šiuo produkto? Labai domiuosi apie šį bidetą ir norėčiau sužinoti daugiau informacijos apie jį. Ačiū!
Geberit bidetas yra lengvai montuojamas ir naudojamas, neturi sudėtingo diegimo proceso. Pagrindinės jo funkcijos apima švarų ir efektyvų higienos užtikrinimą. Bidetas turi privalumą, kad išvalo naudojantis šiltu vandeniu su švariais įrašus, leidžia reguliuoti vandens temperatūrą ir srauto stiprumą. Vartotojai teigia, kad bidetas yra labai patogus ir efektyvus naudojantis, ir yra patenkinti jo veikimu.
Geberit bidetas yra lengvai montuojamas ir naudojamas, net jei gali prireikti nedidelės pradinės investicijos diegimui. Jo pagrindinės funkcijos apima šildomą vandenį, reguliuojamą slėgį ir skirtingas plaunamų vietų programas. Privalumai – higieniškumas, komfortas ir aplinkos sąlygų tausojimas dėl mažesnio tualetinio popieriaus naudojimo. Daugelis vartotojų teigia, kad naudojantis bidetu jie jaučiasi švariau ir patogiau, o tai taip pat padeda išvengti įvairių ginekologinių ar hemoroidų problemų. Taigi, jei ieškote modernios ir efektyvios higienos priemonės, Geberit bidetas gali būti puikus pasirinkimas. Sėkmingo patogaus naudojimo!