Kaip uždirbti milijardą? Kai kurių XX a. verslininkų likimai ir patirtis padeda atsakyti į šį klausimą, tačiau kartu kelia ir naujų klausimų: ar šiandien įmanoma pakartoti tą patį kelią?? O gal mums lemta tik pavydėti tokios sėkmingos karjeros??
Viskas buvo nauja ir vėl nauja
Ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje Hansas Liebherras suprato, kad žmonės daug statys, todėl reikės statybinių mašinų. Dėl gremėzdiškos esamų modelių konstrukcijos jų neįmanoma naudoti mažuose sklypuose. Kartu su draugu Hansu rengė naujo tipo maišytuvo brėžinius. Mobilusis bokštinis kranas TK-10 sukurtas 1949 m. rugpjūčio mėn. Juo galima pakelti iki 2 tonų į 16 metrų aukštį. Šis kranas laimėjo prizą Frankfurto prie Maino „Mustermesse” parodoje, ir taip gimė „Liebherr” bendrovė. Liebherr šeima su žmona ir 3 vaikais gyveno Liebherr daugiabučio namo kambaryje.
Jo šlovės dienų pradžioje
1954 m. baigtas statyti „Liebherr” kranų gamyklos administracinis pastatas, ir šeima persikėlė į viršutinius aukštus.
Sutikite, 24 valandų buvimas gamykloje jau labai turtingas tuo metu, kai gamybos savininkas rodo, kad jis yra aistringai apie priežastį. Tai buvo svarbi jo gyvenimo dalis ir jis nenorėjo jos patikėti trečiajai šaliai. „Liebherr” neprivalėjo visko daryti pati: kiekvienas savo darbo vietoje buvo atsakingas už savo darbą. Štai kodėl „Liebherr” gamyklose yra ne surinkimo linija griežtąja šio žodžio prasme, o nedidelės darbo vietos, kuriose darbuotojai prisiima visą atsakomybę už savo darbą. Kuo aukštesnės pareigos, tuo didesni reikalavimai: mėnesio pabaigoje kiekvieno skyriaus vadovas užpildydavo vieno puslapio ataskaitą apie svarbiausius einamuosius duomenis. Pats Hansas Liebherras galėjo bet kada pasirodyti gamykloje. Prieš eidamas pas vadovus jis mėgdavo pasikalbėti su darbuotojais ir jų vadovais.
Maždaug tuo metu išryškėjo vienas iš puikių Liebherr verslo bruožų: jis nemėgo ir nenorėjo būti priklausomas nuo tiekėjų, todėl visas savo mašinų dalis turėjo gaminti savo įmonėje, kad galėtų būti tikras dėl kiekvienos detalės, kiekvieno komponento ir mazgo kokybės. Pavyzdžiui, „Liebherr” gamyklose gaminamos visos statybinės įrangos dalys ir mechanizmai, įskaitant elektros įrangą, elektroniką, hidrauliką ir dyzelinius variklius.
Natūralu, kad tai lėmė laipsnišką gamybos plėtrą: nauji reikalavimai reikalavo naujų dirbtuvių, mašinų ir specialistų. Šis principas, kai prisiimama atsakomybė už visumą, įsitikinama dėl kiekvienos dalies ir kiekvienos detalės, yra vienas iš kertinių „Liebherr” sėkmės akmenų.
Dar viena įdomi detalė: Hansas Liebherras niekada neėmė banko paskolų. Jis manė, kad pinigus galima išleisti tik tada, kai jie uždirbti. Siekis būti žingsniu priekyje konkurentų lėmė didesnį pelną, kuris savo ruožtu leido investuoti į gamybą, didinti pajėgumus ir plėsti produktų asortimentą.
„Hans Liebherr” iš viso įsteigė labai daug dukterinių įmonių šiuo metu 62 ir pastatė gamyklas 14 šalių Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
Pasivaikščiokite po gamyklą
Gamykla vis dar yra gyva vieta gyventi. Be kranų gamybos, čia veikia „Liebherr” kranų vairuotojų mokymo mokykla. Jie gali mokytis ne tik su naujais modeliais – jie gali mokytis ir su senesniais modeliais. Juk visame pasaulyje statybų aikštelėse sėkmingai eksploatuojami 30 ir daugiau metų senumo kranai.
Gamykla didžiuojasi savo treniruokliu. Stebėti krano vairuotojo veidą dideliame ekrane iš jo kabinos ir bandyti pakelti bei perkelti objektą spaudžiant mygtukus yra labai įdomu ir smagu. Jei „Liebherr” kada nors nuspręs išleisti programą kaip elektroninį žaidimą, tai bus garantuota sėkmė.
Čia gaminamų kranų asortimentas nepaprastai platus: nuo mažų mobiliųjų mašinų, naudojamų poilsio nameliams statyti, iki milžiniškų, naudojamų didžiuliams dangoraižiams pvz., „Moscow-City” ir stadionams statyti.
„Liebherr” inžinieriai sukūrė mašinas, kurių kabinoje nereikia kranininko – kranai gali būti valdomi nuotoliniu būdu.
„Liebherr” kranai dirba statybų aikštelėse beveik visuose Europos miestuose. Pažvelkite į statybų aikšteles savo kaimynystėje ir pamatysite įmonės logotipą bent ant vienos statybinės transporto priemonės.
Gamykloje taip pat gaminami didžiuliai metaliniai guoliai, naudojami elektros pramonėje. Jų išskirtinumas yra jų sąžiningumas. Nepaisant milžiniškų matmenų, guoliai neturi nė vienos suvirinimo siūlės.
Gamybos vietoje vyravo švara ir tvarka. Kiekvienoje salėje yra 5-6 įvairiaspalvės šiukšliadėžės įvairioms atliekoms. Viskas, ką galima perdirbti, yra perdirbama ir pradedama gaminti. Šalia gamyklos esančioje upėje plaukia gulbės, o aplinkinės gatvės kvepia ne geležimi, o… šienu ir gaiva. Nepatikėsite, kad esate ne ramiame kaime, o gamykloje, kurioje gaminama moderni statybinė įranga, kainuojanti bent keliasdešimt tūkstančių eurų.
O štai šaldytuvai
Tačiau daugumai paprastų žmonių „Liebherr” yra šaldytuvas. Šie virtuvės prietaisai sudaro tik 10 proc. visos bendrovės apyvartos, tačiau, vertinant skaičiais, šaldytuvų pagaminama daug kartų daugiau nei maišytuvų.
XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje ši gamykla buvo pirmoji tokio pobūdžio gamykla, kurioje buvo gaminami elektros energijos gamybai skirti guoliai. Bendrovė ėmėsi šaldymo įrangos verslo matyt, Hansui Liebherrui nepatiko tai, kas buvo siūloma rinkoje: viskas toli gražu nebuvo tobula . Tam ir buvo pastatyta Ochsenhauzeno gamykla. „Liebherr” pirmenybę teikė gamyklų statybai beveik užmiestyje, kur jos ir toliau atlieka svarbų miestus formuojančių objektų vaidmenį.
Kruopštumas, dėmesys detalėms ir siekis būti geriausiu puikiai pasiteisino ir šiame versle. Praėjus vos 10 metų bendrovė jau pradėjo stebinti pasaulį novatoriškais produktais. Didelė dalis nuopelnų, kad šiuolaikinis šaldytuvas tapo toks, koks yra šiandien, tenka „Liebherr”.
Hansas Liebherras mirė 1993 m. Jis perdavė verslą savo vaikams. Jiems tenka bendras gamyklų valdymas. Kalbant apie šaldymo technologijas, Vokietijoje pagaminta daugiau kaip 800 000 „Liebherr” šaldytuvų. Nuo 1981 m. Austrijos Lienco mieste veikia gamykla, kurios konvejeriu per metus nuvažiuoja apie 550 tūkst. šaldytuvų. 2000 m. „Liebherr” atvyko į Bulgariją: Maricos gamykloje per metus pagaminama daugiau kaip 600 tūkst. šaldymo prietaisų. „Liebherr” gamykla Bulgarijoje turi moderniausią gamybos įrangą, o jos gaminiai turi nuolatinę paklausą visoje Europoje.
Įdomu tai, kad bendrovė nesiekia užkariauti pasaulio, nesiekia agresyviai reklamuotis ir reklamuoti save, tačiau gamina tokios aukštos kokybės produktus, aprūpintus tokiomis technologijomis, kad ilgus metus tampa tendencijų kūrėja. Jis imituojamas, produktai kopijuojami, sugalvojamos panašios savybės ir panašūs pavadinimai, tačiau niekam nepavyko sukurti nieko geresnio, niekam nepavyko būti pirmajam.
Kai asmuo pamini įmonės pavadinimą, tai liudija apie jo ketinimų rimtumą, pasitikėjimą savimi ir patikimumą:
Negalima vadinti blogo dalyko jo vardu.
Deja, šiais laikais Rusijoje produktų pavadinimai yra retenybė. Gaminant buitinę techniką vietos verslininkai stropiai slepiasi po skambiais pavadinimais ir tolimomis šalimis – dar nepasirengę tapti geriausiais.
1954 m. – pirmasis „Liebherr” šaldytuvas.
1966 m. – FrostSafe.
1971 m. – pirmieji „Liebherr” elektroniniu būdu valdomi šaldytuvai.
1978 m. pasirodė „Liebherr GS 5211”, kuris įjungdavo pavojaus signalą, kai temperatūra šaldiklio skyriuje ilgiau nei pusę minutės pakildavo virš kritinės ribos.
1980 m. – Šaldytuvų baterija. Jų dėka šaldiklio skyrius, dingus elektrai, išlieka šaltas iki 80 % ilgiau. Jį taip pat galite pasiimti į iškylą. Atsiradus ledo laikymo akumuliatoriui, pradėjo vystytis nešiojamųjų šaldytuvų-šaldiklių rinka.
1987 m. – „NoFrost” pasirodymas šaldikliuose.
1989 m. – šaldytuvas su „NoFrost” šaldikliu.
1993 m. Įmonė paskelbė visiškai pereinanti prie ozono neardančių technologijų ir pradėjusi naudoti aplinkai nekenksmingus šaldymo agentus.
1996 m. – užpatentuota „BioFresh” – šviežumo išsaugojimo zonos technologija.
2003 m. – „IceMaker” automatinis ledo gaminimo įrenginys.
2004 m. – LED apšvietimas, „SmartFrost” sistema – naujas šaldiklio skyriaus vidaus erdvės išdėstymas.
2005 m. – „NoFrost” A klasės šaldytuvams++.
2006 m. – vyno spinta su trimis nepriklausomai reguliuojamomis temperatūros zonomis; ritinėliais valdomos daržovių talpyklos; smūgius amortizuojantis „SoftSystem” durų pritraukėjas
2007 m. – LED šaldiklio skyriaus apšvietimas.
2008 m. – „SoftTouch” elektronika.
2009 m. – „SmartSteel” technologija.
2010 m. – modeliai, kuriuose sutaupoma daugiau kaip 60 % energijos, palyginti su A klasės modeliais.
2011 m. su „SmartGrid” technologija: energiją optimizuojanti sistema, perskirstanti elektros energijos suvartojimą.
Ar galite papasakoti apie Žinomą nežinomą Liebherr? Kokie yra jo pagrindiniai bruožai ir savybės? Kaip jis išsiskiria iš kitų Liebherr modelių? Ar jis yra patikimas ir vertas investicijos? Kokias yra jūsų patirtys su šiuo modeliu? Ačiū už atsakymą!