Kompaktinių diskų grotuvų testas: klasika nesensta

Tai buvo metai, turtingi naujų prekinių ženklų ir modelių CD grotuvų. Pastaruoju metu vietos rinkoje pasirodė daug naujų vardų, o elektronikos gigantai audiofilams pristatė daug naujovių.

Muzikinių kompaktinių diskų grotuvas yra gana konservatyvus produktas, todėl negalima tikėtis aiškių tendencijų ar pastebimų bendrų idėjų, kurios vyrauja šiame elektroninių komponentų sektoriuje. Tačiau galbūt tai yra vienas bendras bruožas visiems CD grotuvams – kiekvienas iš jų turi savo veidą ir unikalų garso charakterį.

KAIP TESTAVOME

Kiekvieno patefono bandymai buvo atliekami dviem nepriklausomais etapais. Pirmasis – tai subjektyvus vertinimas, kurį sudarė gramofono klausymasis. Antrajame etape buvo išbandyta grotuvo aparatinė įranga.

Garsas

Daugiausia dėmesio skyrėme subjektyviam testavimo etapui, kuris buvo lemiamas vertinant CD grotuvą. Klausymas vyko žurnalo „Video&Audio” laboratorijoje, kurioje yra gera garso izoliacija ir kurios sienos specialiai suprojektuotos taip, kad sumažintų nepageidaujamą aidą ir garso iškraipymus. Kiekvienas CD grotuvas buvo išbandytas tomis pačiomis sąlygomis, su tais pačiais elektroniniais komponentais ir tos pačios rūšies muzika.

Bandymui naudojome „Triangle Heliade” garsiakalbių porą, „Parasound” 2100 modelio stiprintuvą, „Parasound” 2125 modelio stereofoninį galios stiprintuvą, „Nordost” jungiamuosius ir garsiakalbių kabelius. Klausytis diskų su muzikos kompozicijomis sutartinai keturių pagrindinių žanrų – klasikinės, džiazo, roko ir elektroninės popmuzikos, kaip labiausiai paplitusių ir įprastų žanrų. Yra žinoma, kad kiekviena iš šių krypčių pasižymi savitu garso pobūdžiu, kurį pirmiausia lemia garso energijos pasiskirstymas, taigi ir muzikinė informacija pagal dažnį.

Pavyzdžiui, roko muzikoje paprastai būna daug žemų dažnių garso komponentų, todėl labai svarbu, kad CD grotuvo stereofoninis kelias tinkamai atkurtų žemo dažnio garsus. Popmuzikoje bosas dažniausiai yra ritminis, o daugiausia dėmesio skiriama vidurinei daliai ir ypač vokalui perteikti. Klasika, ypač simfoninė, pasižymi plačiu garso diapazonu ir labai dideliu informacijos kiekiu įvairiose dažnių diapazono srityse. Trumpai tariant, kiekvienas žanras leidžia naujai įvertinti CD grotuvą.

Klasikinei muzikai atstovavo Wilhelmo Richardo Wagnerio operų „Lohengrinas”, „Tanhoizeris” ir „Nibelungų žiedas” fragmentai. Pasirinkimą lėmė tai, kad simfoninė muzika buvo pasirinkta siekiant įvertinti žaidėjo gebėjimą perteikti sceną ir sukurti didelio muzikinio ansamblio įvaizdį. Be to, klasikinėse simfonijose, ypač R. Wagnerio simfonijose, yra labai daug intensyvumo svyravimų ir daugybė forte ir pianissimo momentų, o tai reiškia, kad jose galima įvertinti stereofoninės grandinės dinamines charakteristikas, jos gebėjimą atkurti garsius ir tylius muzikos momentus tiek iš eilės, tiek vienu metu.

Džiazui daugiausia atstovavo nedideli kelių balsų ansambliai – kontrabosas, fortepijonas, saksofonas ir būgnai, kartais – vokalas. Džiaze, kaip ir klasikinėje muzikoje, galima įvertinti stereofoninio takelio dinamines galimybes. Be to, šie du žanrai leidžia įvertinti galimybę realistiškai atkurti įvairių „gyvų” instrumentų tembrus, kurių pagrindiniai tonai yra lokalizuoti skirtingose garso dažnių diapazono srityse.

Roko muzikai daugiausia atstovavo skirtingų metų „Metallica” ir „Deep Purple”. Kartais klausydavomės eksperimentinių Beno Vaughno ir Sheryl Crow sukurtų kūrinių. Popmuzikai atstovavo įvairūs kūriniai ir atlikėjai – nuo ABBA iki Britney Spears. Be to, buvo grojami diskai su grynai elektroninėmis kompozicijomis, daugiausia ambient stiliaus. Elektroninė muzika atskleidžia stereotracko gebėjimą perteikti sudėtingus sintezuotus tembrus.

Elektroniniuose kūriniuose dažnai būna labai daug garsų, kuriais siekiama sukurti tam tikrą atmosferą. Tokių garsų perdavimo kokybė leidžia įvertinti grotuvo gebėjimą kurti sudėtingus muzikinius vaizdus, kuriems kartais gali nebūti tikslaus žodinio apibūdinimo, bet kuriuos galima suprasti intuityviai arba remiantis egzistencine patirtimi. Svarbu, kad dažniausiai buvo naudojamos kompaktinės plokštelės – to paties autoriaus ir arba grupės kompozicijų rinkiniai, įrašyti skirtingose studijose ir skirtingu laiku. Tai leidžia kuo labiau abstrahuotis nuo konkrečios įrašų studijos ypatybių.

Matavimas

Garso pobūdį lemia visi garso atkūrimo kelio komponentai – nuo CD grotuvo optinio įrenginio iki garsiakalbių. Kompaktinių diskų grotuvo gebėjimą atkurti tinkamą garsą daugiausia lemia jo stereofoninio kelio parametrai. Matavimai atlikti naudojant garso plokštę ir patentuotą programinę įrangą, kuri realiuoju laiku fiksuoja ir analizuoja garso signalus. Programinės įrangos paketas leidžia apskaičiuoti momentinį garso spektrą naudojant greitąją Furjė transformaciją, naudojant Čebyševo, Kaizerio ir Besselio langus, apskaičiuoti harmoninius koeficientus ir amplitudės ir dažnio charakteristiką.

Testavimo metu taip pat naudojome originalius autoriaus kompaktinius diskus su impulsų, meandrų, įvairių dažnių harmoninių tonų, linijinių ir logaritminių svyravimų ir įvairių spalvų triukšmų nuo baltos iki rudos pavyzdžiais. Pagrindinis matavimų tikslas – apibūdinti garso signalą, kurį generuoja CD grotuvo stereofoninė išvestis. Pirma, tai amplitudės ir dažnio atsakas AFR , apibūdinantis garso signalo tonines charakteristikas, gebėjimą tinkamai atkurti jo lygį įvairiais dažniais. Kuo labiau linijinis AFC, tuo geriau.

Antrasis svarbus dalykas yra harmoninių iškraipymų koeficientas – ne tik vieno dažnio 1 kHz , kaip paprastai nurodo gamintojai duomenų lape, bet visame dažnių diapazone ir išskirtas pagal harmonikas nuo antrosios iki bent 11-osios. Harmoninių iškraipymų santykio svyravimas pagal dažnį leidžia įvertinti jo tiesiškumą, t. y. garso perdavimo tolygumą netiesinių iškraipymų atžvilgiu.

Harmoninio iškraipymo diferencijavimas leidžia pamatyti, kur, pavyzdžiui, bosuose atsiranda harmoninis iškraipymas. Jei garso dažnis yra, tarkime, 90 Hz, tai antroji harmonika sukels trukdžius 180 Hz srityje, penktoji harmonika – 450 Hz srityje, o vienuoliktoji harmonika – 990 Hz srityje. Nustatydami garso harmoninių skaičių ir dažnių sritį, galime pamatyti, kur yra didžiausias harmoninis iškraipymas. Žinoma, tai reikėtų daryti atsižvelgiant į klausos jautrumo kreivę.

Rezultatai

Galutinis įvertinimas gaunamas pagal subjektyvių charakteristikų, nustatytų klausantis konkretaus CD grotuvo, derinį. Matavimai buvo pagalbinio pobūdžio ir neturėjo įtakos subjektyviam vertinimui. Gerai žinoma, kad garso natūralumą, stereovaizdų lokalizacijos laipsnį, realistišką muzikos erdvės perteikimą, scenos struktūros kokybę ir, galiausiai, informatyvų muzikos perteikimą bei komfortą lemia gana nedidelis garso charakteristikų rinkinys, iš kurių svarbiausios yra skaidrumas, detalumas, fiziškumas, judrumas ir homogeniškumas.

Aiškumas apibūdina garso aiškumą, t. y. tai, kad nėra jokių triukšmų ir trukdžių, atsirandančių dėl stereofoninių grandinių. Aiškumas reiškia stereofoninės grandinės skiriamąją gebą, t. y. gebėjimą per laiko vienetą pateikti kuo daugiau muzikinės informacijos dažnių diapazone. Teliškumas apibūdina neiškraipytą muzikos instrumentų tembrų skambesį, garso spalvos nebuvimą.

Garso judrumą lemia stereo grandinės dinaminės charakteristikos, jos gebėjimas teisingai atkurti mažiausio ir didžiausio intensyvumo garsus tiek iš eilės, tiek vienu metu, taip pat gebėjimas teisingai atkurti muzikos instrumentų skambesį. Galiausiai, plokštumas lemia garso balansą dažnių diapazone.