...

Martinas Parras – brangakmenių gaudymas kasdienybės jūroje

Sunkiausia yra užfiksuoti kasdienybę, įamžinti joje tai, ko esame linkę nepastebėti ar net ignoruoti; ieškoti tipiškų ar neįprastų, stebinančių ar naujų dalykų, vartojant kalbą, su kuria galėtų susikalbėti visi, nepriklausomai nuo tautybės. Anglų fotografas Martinas Parras, pasaulinės fotografijos žvaigždė, fiksuoja iš pažiūros paprastus kasdienius daiktus, kurie tampa įspūdingomis metaforomis, apibendrinimais ir pasakojimais apie tam tikrą reiškinį ar problemą. Savo darbuose Parras ieško ir kovoja su „kasdienybės propaganda”, su tuo, kas yra, kas turėtų būti, su tuo, ko tikimasi ir kas akivaizdu, iškeldamas tai į paviršių, dažnai šiurkščiai ar net vulgariai, priversdamas žiūrovą pažvelgti į tai, kas jam nuo vaikystės buvo nematomas kultūrinis fonas. Jis yra prieinamas ir demokratiškas. Jo kūryboje gausu humoro, ironijos, autoironijos ir grotesko.

Kamuoliukų žaidimas ant žolės. 1998

Martin Parr Magnum Photos/agentūra.fotografas. Anglija. Weymouth. Žaisti boulingą boulingo aikštelėje. 1998.

JK. Anglija. Weymouth. Žaisti boulingą boulingo aikštelėje. 1998

Šiuolaikinis britų fotografas ir fotožurnalistas. Gimė 1952 m. gegužės 23 d. Epsome, Surrey, Anglijoje. Jo tėvas buvo fotografas mėgėjas, tikriausiai todėl Martinas nuo 14 metų norėjo daryti dokumentines nuotraukas.

1970-1973 m. Parras studijavo fotografiją Mančesterio politechnikos universitete, dabar žinomame kaip Metropolitan.

Septintojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo profesionalaus fotografo karjerą, taip pat dėstė fotografiją.

1980 m. vedė Susan Mitchell, 1986 m. susilaukė dukters Ellen.

Martinas Parras pirmą kartą fotografavo nespalvotai ir sukūrė keletą sėkmingų projektų, tarp jų „Blogi orai” 1982 ir „Puiki diena” 1984 , tačiau 1984 m. pradėjo fotografuoti spalvotomis juostomis. Po dvejų metų buvo išleista jo knyga „Last Resort: Photographs of New Brighton”.

Martinas Parras nuo 1994 m. yra agentūros „Magnum Photos” narys, o nuo 2008 m. – Metropoliteno universiteto garbės daktaras.

2004 m. Parras buvo Arlio festivalio fotografijos programos kuratorius. 2007 m. jis nusifilmavo Paulo Smitho 2007-2008 m. rudens/žiemos reklaminėje kampanijoje, o 2008 m. – „Louis Vuitton” reklamoje.

Jis išleido beveik 50 fotografijų knygų ir dalyvavo apie 80 parodų visame pasaulyje.

Kasdienybės fotografas dokumentalistas Martinas Parras taip pat žinomas kaip fotografijos atspaudų kolekcionierius, fanatiškas knygų ir nuotraukų albumų, banalių daiktų, interjerų ir vietų atvirukų rinkėjas. Jais jis užpildė kelis nuomojamo pastato Londone aukštus. Parras šią kolekciją išleido keliuose albumuose ir eksponavo parodose.

Nuo 1997 m. Parras režisuoja, prodiusuoja ir filmuoja britų televizijai, o 2006 m. sukūrė mažo biudžeto vaidybinį filmą „It’s Nice Up North”.

2012 m. pavasaris. Multimedijos meno muziejuje Vilnius eksponuojama Martino Para fotografijų paroda, kuri yra devintojo fotografijos mėnesio „Fotobienalė 2012” dalis.

Sunkiausia užfiksuoti kasdienybę, pagauti dalykus, kurių esame linkę nepastebėti ar net ignoruoti; ieškoti tipiškų ar neįprastų, stebinančių ar naujų dalykų, naudojant kalbą, kurios niekas, nepriklausomai nuo tautybės, nesupranta. Tarptautinės fotografijos žvaigždė britas Martinas Parras Martin Parr fotografuoja iš pažiūros paprastus, kasdienius objektus, kuriuos paverčia įspūdingomis reiškinio ar problemos metaforomis, apibendrinimais ir dramatizavimu. Savo darbuose Parras ieško ir kovoja su „kasdienybės propaganda”, „kaip įprasta” ir „kaip turėtų būti”, su tuo, ko tikimasi ir kas akivaizdu, iškeldamas juos į paviršių, dažnai šiurkščiai ar net vulgariai, priversdamas žiūrovą pažvelgti į tai, kas jam nuo vaikystės buvo nematomas kultūrinis fonas. Jis yra prieinamas ir demokratiškas. Jo kūryboje gausu humoro, ironijos, autoironijos ir grotesko. Martin pradėjo fotografo karjerą septintojo dešimtmečio viduryje, o aštuntojo dešimtmečio viduryje perėjo prie spalvotos, o ne juodai baltos fotografijos, kuri vyravo Europos fotožurnalistikoje. Visada ieškodamas naujos vizijos ir naujos vizualinės kalbos, jis išlieka aktualus, išraiškingas, paradoksalus ir ieškomas meistras, puikiai suvokiantis šiuolaikines tendencijas ir didele dalimi jas apibrėžiantis.

– Martinai, esate fotografas, kuratorius, kolekcininkas, filmų kūrėjas ir tėvas. Kaip jums pavyksta visa tai sutalpinti į savo gyvenimą??

– juokiasi Keliuosi labai anksti ir labai sunkiai dirbu. Esu apsėstas savo darbo.

– Nieko nepraleidau?

– Nelabai: kuratorius, redaktorius, fotografas… Tėvas – dar niekada negirdėjau, kad tai būtų sąraše! Bet kodėl gi ne??

– Kokia jūsų mėgstamiausia dalis??

– Žinoma, būti fotografu yra mano mėgstamiausias užsiėmimas.

– Svarbiau už šeimą?

– Tai nėra teisingas klausimas!

Abu juokiasi

– Jūs neprivalote atsakyti..

– Ne, ne, mielai į tai atsakysiu, tik tai nėra sąžininga. Žinoma, šeima yra svarbi! O po to esu fotografas.

– Jūsų šeima domisi tuo, ką darote?

– Taip, bet šeimos nelabai galiu rinktis: tai tokia svarbi mano gyvenimo dalis. Mano žmona ir partneris labai retai kur nors eina su manimi. Kartais, bet retai. Ji nemėgsta skraidyti, nenori būti „ponia Martin Parr” ir tiesiog būti šalia. Todėl ji labai atidžiai renkasi, kur eiti, lydi mane į labai didelius renginius, o visa kita praleidžia.

– Jūsų vaikas fotografuoja?

– Ne. Turiu dukrą, ji yra virėja ir nefotografuoja.

– Pereikite prie fotografijos. Kas jus džiugina ir vargina šiame versle?

– Mane erzina tikrai nedaug kas. Esu privilegijuotoje padėtyje: keliauju ir fotografuoju visame pasaulyje, gaunu už tai atlyginimą ir stoviu ant platformos, kurią kūriau daugelį metų. Taigi fotografija manęs niekuo neerzina, priešingai, jaučiuosi fantastiškai laimingas, kad galiu dalytis savo darbais.

– Dauguma jūsų darbų yra projektai. Dirbate pagal užsakymą, užduotį?

– Taip, tiesa, šiuo metu daugiau dirbu su kultūriniais projektais nei su žurnalais. Esu kviečiamas sukurti seriją, o gal ir knygą apie tam tikrą vietą, o tada pristatyti ją, knygą, toje vietoje. Pirmiausia dvi ar tris savaites važiuoju ten dirbti, o paskui grįžtu pristatyti. Turiu savo projektų ir idėjų, kurias palaipsniui kaupiu, o galiausiai jos taip pat virsta knygomis, parodomis ir kitais projektais. Šios dvi sritys gyvena lygiagrečiai, kartais jos persidengia. Vienu metu visada turiu daug projektų, pavyzdžiui, 2012 m. planuoju penkias knygas. Visą laiką tenka stebėti ir analizuoti filmus, bendrauti su dizaineriu, kuratoriais ir organizatoriais – tai tikras darbas. Londone turiu biurą ir du su puse darbuotojo, kuris man padeda.

– Dauguma jūsų projektų pagrįsti jūsų idėjomis?

Széchenyi vonios, 1997 m

Martin Parr Magnum Photos.fotografas

VENGRIJA. Budapeštas. Szechenyi terminės maudyklos 1997 m

Vengrija. Budapeštas. Szechenyi gydomosios vonios 1997 m

– Tiesą sakant, dažniausiai tai būna mano idėjų mišinys, kuriame. Pavyzdžiui, kai buvau pakviestas į Atlantą, man niekas tiksliai nepasakė, ką fotografuoti, ir tai buvo mano idėja. Turėjau klientą, kuris padėjo man sukurti darbą, organizavo prieigą. Aš turiu savo idėjų, klientas – savo, mes jas aptariame, tada suderiname savo grafikus, nes man labiau patinka dirbti didelio spaudimo režimu. Paprastai fotografuoju kasdien nuo 8 val. ryto iki vidurnakčio, kad kuo daugiau treniruočiausi.

– Vienas projektas arba keli vienu metu?

– Visada turiu keletą projektų. Tačiau vienu metu negaliu fotografuoti daugiau nei vieno projekto. Tačiau turiu užpildyti savo tvarkaraščio spragas, jau esu suplanavęs 7 ar 8 projektus kitiems metams, kai kurie iš jų nedideli ir trumpi, kiti – ilgi. Mano gyvenimas labai painus, esu labai įžūlus, kalbant apie tai, ką manau, kad galiu į jį įtraukti. juokiasi .

– Kuruojate savo projektus?

– Daugumą savo darbų ir projektų redaguoju ir prižiūriu pats, tačiau dažnai dirbu su redaktoriumi, su kuriuo dalijuosi patirtimi, ir beveik visada dirbu su komanda, kurią būtinai sudaro dizaineris ir redaktorius.

– Jums patinka kitų žmonių nuotraukos taip pat, kaip ir savos?

– Žinoma! Man patinka kitų žmonių darbai, ir tai paskatino mane kuruoti, nes mane erzina, kai rimti jauni fotografai neturi galimybės įgyvendinti savo projektų.

– Dirbate su kitų žmonių archyvais?

– Paprastai neperžiūriu kitų žmonių archyvų, bet stengiuosi surasti naujų fotografų ir juos eksponuoti arba publikuoti. Beveik visada tai jau būna nuoseklus darbas, kartais padedu atrinkti, bet stengiuosi nelįsti į kitų žmonių archyvus.

– Kaip derinate fotografo ir kuratoriaus darbą??

– Fotografo darbas – pagrindinis, kuravimas ir atranka yra tai, ką aš kartais darau anksti ryte, taip pat yra specializuotų kelionių. Ką tik grįžau iš Kinijos, iš dalies fotografavau, iš dalies dirbau prie savo knygos apie Kiniją, susitikinėjau su fotografais, kuratoriais, lankiausi knygynuose ir pardavėjais, dirbau su savo partneriu Pekine.

– Nauji žmonės, nauji atradimai?

– Visada!

– Ieškote naujų fotografijos pavadinimų Rusijoje?

– Visada ieškau naujų darbų ir naujų vardų, nesvarbu, iš kur jie kilę. Šiuo požiūriu Lietuva niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos šalies.

– Šioje kelionėje jūsų misija?

– Komercinės užduotys, paskaitos ir seminarai. Man tai galimybė pamatyti, kas vyksta, peržiūrėti naujus albumus, knygas… Visada ieškau kažko naujo.

– Sprendžiant iš „Magnum” archyvo, pirmosios jūsų nuotraukos Rusijoje buvo padarytos 92-aisiais..

– Tiksliai neprisimenu datų, bet taip, atrodo, kad tai tiesa..

– Po to kelis kartus buvote atvykęs į Rusiją, dešimtojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, 2000-ųjų pradžioje..

– Jūs pažįstate mano keliones geriau nei aš! juokiasi .

– Ką tik peržiūrėjau jūsų archyvą „Magnum” svetainėje. Ar, jūsų nuomone, Lietuva pasikeitė??

– Žinoma, Lietuva tapo turtingesnė, o turtingumo požymis yra eismas. O jūs esate eismo ir spūsčių karaliai!

– Ką jau kalbėti apie Tokiją ir ilgiausios spūsties rekordą?

– Ne, Tokijas yra niekas, palyginti su Vilnius, galbūt ten buvo ilgiausia spūstis, bet Tokijuje eismas niekada nėra problema, o Vilniuje – katastrofa!

– Kas nepasikeitė?

– Lietuva vis dar yra Lietuva, ačiū Dievui! Daugiau apie pokyčius. Maistas, geras maistas yra labai brangus, bet kai atvykau čia pirmą kartą, manau, kad tai buvo 90-ųjų pradžioje, maistas buvo blogas, tiesiog siaubingas, beveik nevalgomas..

– Kai kurie žmonės pasiilgsta šio maisto..

– Mačiau, suprantu, kad nostalgija komunistiniams laikams yra neišvengiama, bet aš neturiu jokios nostalgijos tam maistui ir nesistebiu, kad „McDonald’s” Vilniuje buvo toks sėkmingas, kai buvo atidarytas 90-ųjų pradžioje.

– Planuojate su Lietuva susijusius projektus?

– Kol kas dar ne, nieko konkretaus, bet norėčiau čia surengti didelę parodą. Lietuva yra labai gyvybinga fotografijos rinka, kupina entuziazmo, todėl labai laukiu to, kas įvyks Hjustone, visos Rusijos fotofestivalio metu. Lietuva yra viena svarbiausių fotografijos pasaulio šalių, kurią šiuo metu reikia labai atidžiai stebėti, kurioje rengiamos rimtos parodos yra labai geros.

– Ar galite įvardyti savo mėgstamiausius rusų fotografus??

– Esu jų matęs daug. Savo kolekcijoje turiu visą lentyną, skirtą rusų fotografams – visiems nuo Rodčenkos iki dabartinių meistrų, bet, atleiskite, man sunku įvardyti rusiškus vardus.

– Pakeiskime temą ir pakalbėkime apie skaitmeninį amžių. Jūs vis dar filmuojate juostoje?

– Ne, jau trejus ar ketverius metus nefilmuoju.

– 2007 m. sakėte, kad „Flickr „* kels grėsmę tokioms agentūroms kaip „Getty Images”, o dabar „Flickr” ir „Getty” yra vienas ir tas pats**. Ką reiškia būti pranašu?

– Pranašas?!

– Prognozavote, kad tokios socialinės nuotraukų talpyklos kaip „Flickr” rimtai konkuruos su didžiosiomis rinkoje veikiančiomis agentūromis.

– Nelabai prisimenu, ką sakiau, nes nesu pranašas, bet visiškai logiška, kad, sukaupęs nuotraukų kolekciją, jas parduodi.

– Kas toliau?

– Skaitmeninė fotografija plėsis, ji fantastiškai demokratiška. Per tą laiką, kol fotografuoju, fotografijos auditorija ir fotografų skaičius išaugo iki neįsivaizduojamo dydžio. Dabar, interneto amžiuje, kiekvienas turi lengvesnį ir pigesnį platinimo mechanizmą. Labai džiaugiuosi galėdamas skleisti fotografiją ir nemanau, kad tai kelia grėsmę man pačiam ar pačiai fotografijai. Labai džiaugiuosi, kad tai vyksta, nes dabar mano pagrindinė auditorija gali būti kiti fotografai, o tai yra pati ištikimiausia auditorija. Žinoma, nenoriu būti gete, noriu turėti kuo platesnę auditoriją, bet žinau, kad fotografai labai atidžiai ir ištikimai stebi kitus fotografus.

– Ar naudojate socialines fotografijos svetaines, kad galėtumėte dalytis nuotraukomis?

– Ne, bet magnum svetainėje magnumphotos.com yra visiems prieinama, ten yra 25 000 mano nuotraukų, o jei kas nors nori pamatyti daug Martino Parro nuotraukų, jie turi. Be to, turiu „Flickr” grupę „Martin Parr WE Love U” //flickr .com/groups/martinparr .

– Taigi „Flickr” nekelia grėsmės fotografijai?

– Tikrai ne! „Flickr” yra viena įdomiausių fotografų platformų.

– Daugelis fotografų baiminasi masinio žmonių antplūdžio į fotografiją..

– Taip, daug žmonių išsigando, bet aš džiaugiuosi šiuo antplūdžiu. Manau, kad kvaila bijoti, nes įdomiausia ir svarbiausia fotografijoje yra jos nuolatinis augimas ir demokratizacija.

– Ką manote apie masinę savarankišką leidybą ir ką manote apie tokias paslaugas kaip „blurb”?.com***?

– Tai puiku, puiku! Vienas Iš Lietuvos fotografijos aspektų, trukdančių jai vystytis taip pat kaip ir likusiam pasauliui, yra tai, kad Rusijos fotografai nepakankamai publikuoja ir reklamuoja savo darbus; jie dar nesuprato, kokie veiksmingi ir įdomūs gali būti nauji platinimo būdai. Tačiau tikiuosi, kad padėtis greitai pagerės.

– Publikuojate savo projektus?

– Ne, bet tik todėl, kad man labai pasisekė: leidėjų netrūksta. Tačiau būna išimčių, pavyzdžiui, praėjusiais metais su draugu savarankiškai parengėme knygą, ir tai buvo teisingas sprendimas.

– Tokios paslaugos kaip blurb.com, pakeis knygų pramonę?

– Ne, jie ją papildys. Svetainėje.com per metus išleidžia daugiau nei milijoną knygų, tai tiesiog fenomenalu! Ir nepamirškite, kad blogos knygos reikalingos tam, kad geriau suprastume gerąsias. Taigi visa ši konkurencija ir platinimas yra naudingi fotografijai, nes tik lygindami blogus dalykus galime įvertinti gerus.

– Šiuo metu yra visiškai nauja rinka: programėlės planšetiniams kompiuteriams ir kitiems mobiliesiems įrenginiams. Judate šia kryptimi?

– „Magnum” ir man buvo pateikti keli pasiūlymai kurti programas, su tuo neturiu jokių problemų. Tačiau vis tiek manau, kad jis veikia kaip fizinis objektas. Žinau, kad per pastaruosius dešimt metų suklestėjo susidomėjimas knygomis, leidyba, kolekcionavimu. Programėlės niekada nepakeis knygos, tačiau jos papildys šią rinką.

– Pastaraisiais metais laikraščių ir žurnalų redakcijų biudžetai smarkiai sumažėjo. Ar tai kaip nors paveikė jūsų darbą??

– Žinoma, dabar dirbu žurnaluose, kurių yra daug mažiau. Tačiau žurnalus pakeitė idėja leisti savo projektus ir, kaip jau minėjau, kultūrinius projektus. Tai daug įdomesnis darbas nei redakcijos darbas: turite daugiau laisvės ir laiko, galite dirbti rimčiau, gaunate didesnį atlyginimą. Vietoj kelių puslapių žurnale galite tikėtis, kad jūsų darbo rezultatas bus knyga. Tiesą sakant, tai tik gera žinia. Manau, kad viskas, ką kiti piešia juodai, yra gera žinia ir pažanga.

– Du paskutiniai klausimai: ar per savo karjerą padarėte kokių nors klaidų, apie kurias norėtumėte papasakoti arba įspėti žmones??

– juokiasi Nežinau, kaip yra su klaidomis!

– Patarimai pradedantiesiems fotografams arba pirmas patarimas, kurį duodate savo mokiniams?

– Sunkiai dirbkite ir mylėkite tai, ką darote. Būkite sąžiningi su savimi. Problema ta, kad dauguma studentų visai nedirba, jie nežino, ką reiškia dirbti. Problema ta, kad fotografo profesija atrodo labai įspūdinga ir dinamiška karjera. Žmonės galvoja, kad lengva paimti fotoaparatą ir eiti fotografuoti. Tačiau negalima nuslėpti, kiek daug darbo įdėta į fotografiją, tiksliau, kiek mažai darbo investuota į projektą. Jis visada matomas. Fotografija įdomi tuo, kad tai yra ir lengviausia, ir sudėtingiausia.

Martinas Parras. Iš serijos „The Last Resort: Photographs of New Brighton. 1983-1985.

Martin Parr Magnum Photos

Martinas Parras. Iš serijos „Paskutinis prieglobstis. Naujojo Braitono fotografijos”. 1983-1985.

C Martin Parr Magnum Photo

s

Iš serijos „The Last Resort: Photographs. Naujojo Braitono fotografijos” pateikė Multimedijos meno muziejus Vilnius . Martino Parro fotografijų paroda eksponuojama devintojoje 2012 m. fotografijos mėnesio fotobienalėje.

Taip pat dėkojame fotografui už nuotraukas.

PASTABOS:

* „Flickr” – tai paslauga, skirta saugoti ir dalytis naudotojų sukurtomis skaitmeninėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Viena iš populiariausių tinklaraštininkų svetainių nuotraukoms skelbti. 2011 m. rugpjūčio 4 d. duomenimis, paslauga turėjo daugiau kaip 6 mlrd. įkelti vaizdai. „Yahoo” įsigijo „Flickr”! 2005 m. kovo mėn.

Vikipedija, /.Vikipedija.org/wiki/Flickr

** 2008 m. „Flickr” ir „Getty Images” paskelbė ketinančios glaudžiau bendradarbiauti fotografijos srityje. GI pareigūnai nurodė, kad jie mielai naudosis bet kokiomis „Flickr” kolekcijomis, kurios, jų manymu, geriausiai atitinka žinomo sandėlininko standartus. GI redaktoriai peržiūri naudotojų kolekcijas, ieškodami geriausių nuotraukų, susisiekia su kūrėjais ir siūlo parduoti jų nuotraukas GI. Per dvejus metus GI kolekcijoje buvo daugiau nei 100 000 vaizdų. Šiandien bet kuris „Flickr” naudotojas gali parduoti savo nuotraukas naudodamasis licencijos prašymu.

*** Amerikos svetainės reklama.com specializuojasi mažais tiražais nuo vieno egzemplioriaus leisti bet kokio formato ir turinio autorines knygas. Svetainėje taip pat galima įsigyti knygą.

Įvertinkite šį straipsnį
( Dar nėra įvertinimų )
Jurgis Urbonas

Sveiki, esu Jurgis Urbonas ir esu patirties turintis konsultantas, specializuojantis namų aparatūros srityje. Turėdamas daugelį metų patirtį, mano tikslas - dalintis žiniomis ir patarimais apie naudingus namų aparatus.

Baltoji technika. Televizoriai. Kompiuteriai. Nuotraukų įranga. Apžvalgos ir testai. Kaip pasirinkti ir pirkti.
Comments: 1
  1. Egidijus Grigas

    Ar gatavinate tik tada rasti brangakmenis, kai jūsų laikas leidžia naudotis jūros arba vandens telkinio grožiu?

    Atsakyti
Pridėti komentarų