Savamokslis fotografas, gimęs 1971 m. Ipsviče, JK. Jo aistra fotografijai prasidėjo dar mokykloje ir neišblėso per dešimt metų darbo fotoaparatų parduotuvėje. Tuo metu Jasonas įgijo techninių fotografijos žinių ir pirmą kartą išvyko į Lotynų Ameriką. Per dešimt metų, kuriuos jis praleido beveik visose šio žemyno šalyse, keliavo nuo poros savaičių iki metų.
Nuotrauka: Jason Howe.
Jasonas Howe’as: „Labai sunku girdėti motinos verksmą.”
2001 m. Jasonas nusprendė susitelkti į reportažinę ir dokumentinę fotografiją. Po metų jį įdarbino „World Picture News” ir nuo 2003 m. gruodžio mėn. jis 13 mėnesių praleido Irake, kasdien fotografuodamas besikeičiančius įvykius.
2006 m. Džeisonas dalyvavo kare Libane, vėliau vyko į Afganistaną, ypač į žiaurią Helmando provinciją. Šiuo metu Jasonas dirba Artimųjų Rytų, Tolimųjų Rytų ir Azijos pasaulio laikraščių redakcijose. 6 mėnesius jis gyvena Kabule, o likusį laiką praleidžia kažkur tarp Europos ir Azijos. Jasonas yra aukščiausios kokybės karo fotožurnalistas, jo nuotraukos publikuotos geriausiuose tarptautiniuose leidiniuose. Jasono Howe’o nuotraukas galima pamatyti jo svetainėje conflictpics.com.
Konfliktas Kolumbijoje. Bomba autobuse
– Matote daug panašumų tarp Antrojo pasaulinio karo ir karo Afganistane?
– Matau didelį skirtumą. Afganistano kare dedamos didžiulės pastangos, kad būtų kuo mažiau civilių aukų. Pavyzdžiui, vakar taksistas manęs paklausė, kodėl Amerika tiesiog nebombarduoja visos Talibano teritorijos? Atsakiau: „Jie negali to daryti, nes nukentėtų civiliai. Tačiau Antrajame pasauliniame kare nukentėjo labai daug civilių, įskaitant moteris ir vaikus. Daugiausia moterys ir vaikai. Šiandien negalime tiesiog išeiti ir bombarduoti žmonių. Štai kur aš matau didelį skirtumą.
– Dėl kokios priežasties?? Koks skirtumas tarp šių ir šių?? Tapome civilizuotesni?
– Taip yra dėl spaudimo, kurį jiems daro spauda. Nes dabar bet kokiame kare dalyvauja daug žurnalistų. Jūs matėte, koks Groznas buvo karo Čečėnijoje metu
– Tačiau ten buvo ir nemažai žurnalistų..
– Taip… gal rusams tiesiog nelabai rūpėjo, kas ten vyksta. Kai paskutinį kartą buvau Afganistane ir žuvo civiliai gyventojai, dėl to kilo didelis triukšmas, ir amerikiečiai turėjo atsiprašyti. Šiais laikais labai sunku nuslėpti civilių žūtis.
– Jei amerikiečiams taip rūpi, ką galvoja kiti, kodėl jie pradeda vis daugiau karų??
– Šį klausimą tikriausiai geriau užduoti analitikui.
– Be abejo, bet norėčiau to paklausti žmogaus, kuris, kitaip nei analitikai, mato šį karą iš vidaus.
– Taip, taip. Mano darbas – parodyti šiems analitikams karo nuotraukas, o jie jas analizuos ir ieškos sprendimų. Ne mano užduotis analizuoti konfliktų priežastis, bet stengiuosi jas rasti ir paaiškinti. Tiesą sakant, nežinau, kodėl Amerika pradeda naujus karus. Nežinau, ar tai finansinė priežastis. Visi žino, kad karas yra geras verslas. Nežinau, ar priežastis buvo regiono stabilumas, ar noras sustabdyti didėjančią Pakistano ar Irano įtaką Afganistanui. Yra daugybė priežasčių, bet man nereikia jų žinoti, kad galėčiau dirbti.
– Pastaraisiais metais karo reporterio profesija tapo labai populiari. Apie tai rašomos knygos, kuriami filmai. Ar labai nusimintumėte, jei nuo šiol visi karai pasaulyje liautųsi?
– ne visai. Nes kai jį pradėjau, turėjau rimtą priežastį. Nenorėjau pakeisti pasaulio.
– Ir visi to nori!..
– Aš to nepadariau! Tačiau darbas su naujienomis man buvo labai patrauklus. Norėjau išbandyti save. Norėjau pirmas pranešti apie naujieną.
– Kodėl??
– Nežinau.
– Kai įvyko Domodedovo išpuolis, po dviejų minučių apie tai buvo rašoma visame „Twitter”. Tačiau niekas negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl tai sužinojo anksčiau už kitus?
– Taip… Bet jei sužinosime anksčiau, vadinasi, galėsime greičiau ką nors pakeisti. Jei norite ką nors pakeisti, labai svarbu greitai gauti informacijos. Svarbu nešvaistyti laiko veltui. Bet jei tai darote tik dėl savo patirties, esate savanaudis. Jūs išsigandote, todėl vis dar esate gyvas. Buvau išbandytas ekstremaliai. Bet tai savanaudiška. Turėjome pasimokyti iš ankstesnių karų. Nebūtų Antrojo pasaulinio karo ir mes nežinotume, kaip blogai atrodo miestai po bombardavimo. Jūs nežinotumėte, kas liko po atominių bombų. Tačiau vis dar yra nuotraukų. Galite pažvelgti į juos ir paklausti savęs, kodėl einate į karą? Ar norite ką nors pakeisti?? Arba norite išbandyti save? Fotografija iš tiesų keičia pasaulį. Pažįstu fotografų, kurie dešimtmečius fotografuoja karą, ir kasmet jie vis labiau išprotėja, jų šeimos išyra. Dėl ko?? Būti be šeimos? Įveikti potrauminį šoką?
– Ir pats pradėjote jį gerti?
– Anksčiau gėriau. Nes kai grįžtame į įprastą gyvenimą, niekas jame nesujaudina taip, kaip mūšis. Jei rytoj nuspręsiu sustoti ir sukurti šeimą, galėsiu tai padaryti. Galiu gauti normalų darbą, turėti vaikų, gyventi normalų gyvenimą. Bet dabar negaliu sau leisti sukurti šeimos, tai neįmanoma. Bet tai mano sprendimas. Pasirinkau sekti savo svajone atsisakydamas įprastų dalykų.
– Na, gerai… kokią dalį savo emocijų, kurias jaučiate fotografuodami lavonus, galite perteikti žiūrovams, žiūrintiems į jūsų nuotraukas??
– Netikiu absoliučiu objektyvumu! Nes tada turėsite manyti, kad šių žmonių mirtis yra kažkieno kito klaida, kažkieno kito sprendimas, kažkas kitas sumokėjo už ginklą, kuris juos nužudė. Bet jei nesijaučiate, jei jums nerūpi, tai atsispindės ir jūsų nuotraukose. Ir žmonės, žiūrintys į jūsų nuotraukas kur nors Londone, negalės užuosti lavonų kvapo, išgirsti motinos, praradusios savo vaiką, verksmo, šiose nuotraukose nebus jokių emocijų. Taigi turite būti emocionalūs, bet, žinoma, ne tokie emocionalūs, kad verktumėte ir sielvartautumėte dėl kitų žmonių mirčių. Turime rasti pusiausvyrą. Negalima žiūrėti į negyvus kūnus ir nieko nejausti. Turite kuriam laikui išeiti, užsiimti kuo nors kitu. Kartą Libane mačiau daugiau kaip trisdešimt negyvų vaikų, o su manimi buvęs kolega susirgo. Negalite sau leisti pernelyg didelės emocinės žalos.
– Kai kalbėjote apie nuotraukos kvapą, neperdėjote?
– Ne. Jei nuotrauka liečiasi, ji kvepia. Žiūrėdami į nuotrauką, kurioje šaudoma, žinoma, negirdite kulkosvaidžių ugnies. Kai kurie žmonės išvis negirdi šaudymo. Tačiau kartais nors tai padaryti labai sunku žiūrovas gali išgirsti tai, ką jūs girdėjote filmuodami. Žinoma, lavono nuotraukos kvapo nesukursi, bet jei nufotografuosi tinkamą kūno nuotrauką, galbūt žiūrovas pajus kažkokį nemalonų kvapą. Daug kas priklauso ir nuo vaizduotės.
– Tačiau ne visi, kaip jūs sakote, pažįsta karo kvapą.
– Taip, žmonės eina į kiną, žiūri filmus apie karą. Tiesa ta, kad iš tikrųjų karas yra visai kitoks. Greitas spragtelėjimas – ir tu miręs. Kareiviai nekovoja taip, kaip filmuose. Devyniasdešimt procentų laiko jie praleidžia sėdėdami, rūkydami ir pasakodami vieni kitiems istorijas.
– Taip, jie sėdi ir laukia, kol kas nors nutiks… Taip pat kaip ir karo fotografai.
– Tačiau mūsų darbe sunku žinoti, kada kas nors įvyks. Galime tik laukti. Yra didelis skirtumas tarp žemės drebėjimo laukimo ir karo veiksmų laukimo. Žmonės miršta. Vyriausybės nemėgsta rodyti pasauliui savo karių ir civilių žūties. Jie norėtų, kad visi manytų, jog, pavyzdžiui, Afganistane nieko nevyksta. Kiekvieną pastebėtą mirtį turite užfiksuoti. Žmonės perka laikraščius ne tam, kad sužinotų, kas vyksta Afganistane, bet kad perskaitytų apie kronprinco vestuves.
– Ar turite rimtų nuodėmių?
– Pavyzdžiui?
– Didžiausia nuodėmė parašyta ant jūsų veido. Depresija.
– Ar galite skaityti veidus?!
– Ne, jei tai nėra taip akivaizdu.
– Aš už nieką neatsiprašinėju. Yra žmonių, kurie sėdi parlamentuose, moko vaikus mokyklose. kurie turi žmonas ir vaikus. Prieš mirtį paklausiu savęs tik vieno dalyko: ar padarėte viską, ką norėjote padaryti gyvenime?? O jei sakyčiau: „Ne, ne, ne, niekada nekeliavau po pasaulį, niekada nedariau nieko, kas jaudina, turiu omenyje, kad norėjau tai padaryti, bet padariau ką nors kita”… Jei norėsiu grįžti į Afganistaną, nevažiuosiu į kitą vietą, važiuosiu į Afganistaną. Jei nebūčiau norėjęs būti fotografu, būčiau pasirinkęs kitą profesiją. Esu tai, kuo norėjau būti. Nemanau, kad gailėsiuosi, kad neturėjau vaikų, nesigailiu, kad nesusituokiau.
– Nepatikėsite?
– Ne, nesu!
– jūs tai sakote per dažnai. Jūs jau atsiprašote!
– Sakau tiesą!
– Arba nesigailite, nes vis dar turite daug laiko ir galite turėti viską?
– Taip, teisingai, štai kodėl. Noriu pasakyti, kad padariau daug dalykų, kurie, mano manymu, yra svarbiausi mano gyvenime. Bet jei kas nors man būtų pasakęs: „Tau liko tik metai, kad susituoktum ir susilauktum kūdikio, nes po metų mirsi”, nebūčiau to daręs. Nes kai lieka metai, tai nebeturi reikšmės. Dabar labai džiaugiuosi, kad man pavyko išleisti savo knygą.
– Be to, juk nesąžininga tuoktis žinant, kad tau liko tik metai..
– Taip… Bet jei kas nors man pasakytų: tau liko gyventi dešimt metų ir tu dar gali turėti gražią žmoną ir nuostabius vaikus, bet tau teks atsisakyti fotografijos, daugiau niekada nevažiuosi į Kolumbiją ar Afganistaną, nebedarysi naujienų, turėsi atsisakyti visko, kuo anksčiau užsiimdavai, – atsakyčiau: be šansų!
– Taigi jūs turite savo santykį su laiku?
– Taip, teisingai, aš apie tai galvojau. Žiūriu į savo pirmąsias nuotraukas iš Kolumbijos, tai mano pirmoji patirtis, bet atrodo, kad tarp manęs ir jų praėjo dešimt metų. Jaučiuosi taip, lyg būčiau juos gavęs tik vakar. Turiu omenyje tai, kad laikas nuolat trumpėja ir ilgėja. Sekite paskui kareivius. Po sekundės žengsite žingsnį ne į tą pusę ir jums nupjaus koją. Arba galva. Ir tu miręs. Eikite metras po metro, skaičiuodami kas dešimt sekundžių. Tos dešimt sekundžių plečiasi..
– Ir apskritai kare, net kai rūkai ir lauki, laikas ilgėja arba trumpėja?
– Priklauso nuo to. Tai priklauso nuo to, kas vyksta. Sekundė gali atrodyti kaip dvi valandos.
– O kai tave palieka mergina, kas nutinka laiku??
– Su mergina išsiskyriau prieš metus, bet atrodo, kad tai įvyko tik vakar. Atrodo, kad kai kurie mūsų gyvenimo įvykiai nutiko tik praėjusią savaitę, ir tai labai skaudu. Kosulys .
– Mergaitėms lengviau suprasti kareivį nei karo fotografą. Arba visai nesididžiavote?
– Daugelis fotografų Kolumbijoje ir Afganistane dažnai dirba tą patį darbą kaip ir kareiviai. Paskutinė mano mergina studijavo kinų mediciną, ji neturėjo nieko bendra su mano profesija, nesidomėjo karu, neskaitė naujienų ir didžiavosi manimi, tačiau mūsų santykius sugriovė trys mėnesiai, kuriuos praleidau Afganistane. Galbūt grįšiu, galbūt ne, niekada nežinai. Ir kiekvienas į tai reaguoja skirtingai. Bet manau, kad ji manęs nemylėjo. Kai žmogus myli, jis laukia. Kai to nėra, tai nėra… Bet aš turėjau atlikti savo darbą. Negalėjau atsisakyti darbo.
– Jei dėl meilės turėtumėte atsisakyti darbo, netrukus pamiltumėte savo merginą?
– Būtent! Taip. Būčiau dėl to apgailestavęs. Bet… Štai kodėl fotografams kyla tokių problemų.
– Saliamonas sakė: „viskas praeina”.
– Taip, aš tikiu laiku. Pirmosios dienos po išsiskyrimo buvo siaubingos. Ir net mėnesius – tris, keturis. Bet paskui jis išnyksta. Per savaitę skausmo atsikratyti nepavyks. Man reikia vykti į Libiją. Kai kurie fotografai uždirba pinigus, nesirūpindami pačiais Libijos gyventojais. Man labiau patinka susikoncentruoti ties viena istorija ir ją užbaigti, net jei ji neuždirba pinigų.
– Jūs, kaip ir bet kuris karo reporteris, turite pirmuosius lavonus?
– Taip, mačiau juos Kolumbijoje, morge. Jie buvo supjaustyti, sušaudyti. Man jie buvo tarsi gyvūnai, netikėjau, kad jie kada nors buvo žmonės. Jie kvepėjo, nyko. Jie buvo negyvi gyvūnai, pagalvojau. Tik antrą kartą pajutau, kad jie yra žmonės ir kad prieš mirtį jie daug kentėjo. Man buvo sunku. Sunku kur nors išvykti, grįžti po kelių dienų ar valandų ir pamatyti, kad iš gyvųjų liko tik lavonai. Labai sunku girdėti motinos verksmą.
Dėkojame //planetpics už publikavimui pateiktas nuotraukas.
Afganistanas. Operacija „Pietų žvėris
Afganistanas. Žvalgybos brigada
Afganistanas. Žvalgybos brigada
Afganistanas. Britų ir afganų kariai, kovojantys su Talibanu.
Afganistanas. Žvalgybos brigada
Karinė operacija Kolumbijoje
Ar galite papasakoti apie Jasono Howe galeriją ir kaip ji susijusi su motinos verksmu? Kokia yra šios nuotraukų apžvalgos esmė ir ką jūs manote apie tai?