Nuotraukų istorija: Gagarinas

„Klasikinės fotografijos galerija” pradeda publikuoti pasakojimų seriją iš Leonido Lazarevo knygos „Kulka „Takumar”, kurioje fotografas išsamiai aptaria gyvenimiškas situacijas, lydėjusias vienos ar kitos nuotraukos sukūrimą. Šiame interviu jis pasakoja, kaip 1961 m. balandžio 14 d. Vnukovo oro uoste nufotografavo vieną garsiausių savo nuotraukų – Jurijų Gagariną.

Leonida Lazareva – Jurijus Gagarinas Vnukovo oro uoste, 1961 m. balandžio 14 d

Bendro naudojimo butas. Ant įrėmintų durų tarp kambarių buvo plastikinis garsiakalbis su garsumo reguliatoriumi. Šio prietaiso garsas buvo gramofonas. Pasigirdo Levitano balsas. Tai pasitaikydavo nedažnai.

– Padidinkite greitį. O, bet ne karas!

Pasukau ratuką iki maksimumo. Garsas yra šiek tiek sustiprintas. Lėtai, su pauzėmis, diktorius paskelbė apie žmogaus paleidimą į kosmosą. Levitanui dar niekada nebuvo tekę pranešti pasauliui gerų naujienų per visas radijo stotis. Galėjai jausti jo jaudulį ir pasididžiavimą tuo, ką jis sako. Visi stovi ant kojų. Sėdėjome aplink šią plastikinę dėžę ir klausėmės naujienų apie mūsų žmogų kosmose. Jaudulys, pasididžiavimas savo tautiečiu, pasididžiavimas savo šalimi tikriausiai užplūdo mus visus. Tai netikėtas jausmas, kuris į mus įsiskverbė ir neišsiskleidė kelerius metus. Jaudulys užleido vietą norui nufotografuoti šį vis dar neįkainojamą įvykį, ir aš nuskubėjau į redakciją.

Visi šypsojosi. Kažkodėl nesvarbu, kad kūrinio herojus bus vyras. Žurnalas „Sovietinė moteris. Visi, kurie gali turėti fotoaparatą, mobilizuojami fotografuoti.

– Jūsų vieta – Vnukovo aerodrome. Akredituota. Sėkmės.

Šiuos paskutinius žodžius mano globėjas ištarė bėgdamas. Visa naujienų tarnyba koridoriais judėjo taip energingai, kaip dar nebuvo tekę matyti.

Specialiai pastatytame dviejų aukštų statinyje dirba filmavimo komandos. Jie protingi žmonės – jų padėjėjai atvyko iš anksto, apsaugojo pirmąsias eiles. Fotoaparatų nėra, bet trikojai ir padėjėjai jau yra.

– Ne, mano vietos čia neturėtų būti. Juk esu individualistas. Būtų malonu būti šalia lėktuvo. Minia tikriausiai skubės prie Gagarino, įveiks sargybinius, paims jį ant rankų ir nešios arba išvargusi mėtys jį aplink save šaukdama: „Jura, ura!!”.

Taip atsidūriau kairėje minios pusėje, pirmose eilėse. Netoli asfaltuoto kilimo.

– Skraidymas ! Skraidantis! Gagarinas skrenda!

„IL-18” nedideliame aukštyje skleidė žemą, visur girdimą garsą. Didįjį lėktuvą lydėjo naikintuvai. Tai buvo garbinga palyda. Per stebuklą per sekundės dalį man pavyko užfiksuoti šį perėjimą su pirmuoju planu. Tai truko ne ilgiau kaip dvi sekundes, o paskui lėktuvas dingo už horizonto. Ir šiandien, žiūrėdamas į kadrą, matau, kad lydintys naikintuvai yra MiG naikintuvai – tų laikų kovos mašina, kurią šiandien galima pamatyti prie įvažiavimo į pionierių stovyklas, galbūt muziejuose…. Tuo metu tai buvo technika, kuri pakylėdavo žmogų virš žemės.

Lėktuvas išskrido ant raudonojo kilimo. Durys atsidarė. Kelios sekundės ir jokio judesio. Po pauzės iš lėktuvo išlipo plonas vyriškis su karinių oro pajėgų paltu ir pradėjo leistis trapu žemyn. Jo išorė, atsipalaidavę judesiai ir tai, ką jis darė, magiškai traukė. Mano širdis plaka greičiau.

Turiu du fotoaparatus: „Zenit” su ilguoju objektyvu ir „Leningrad” su plačiakampiu. Antrasis fotoaparatas turėjo mechaninį spyruoklinį stūmoklį devyniems kadrams – tai buvo tarsi elektrinis variklis, kurio tais metais nebuvo.

Gagarinas eina keliu plačiu, tvirtu žingsniu. Mačiau, kaip kabo atsegtas mano bato raištelis. Žiūrėdamas pro fotoaparato okuliarą ir jausdamas smūgius bei aktyvius smūgius šen bei ten iš kairės ir iš nugaros. Praeis dvi sekundės ir naujas herojus praeis pro šalį. Prispaudžiu fotoaparatą prie kaktos, įbetonuodamas kūną kaip visumą, ir tada paspaudžiu užraktą.

Kitos galimybės nebuvo. Jis kreipėsi į vyriausybės narius. Tai, kas įvyko vėliau, vyko toli nuo manęs. Pranešus apie misiją, Gagarinas sulaukė daugelio šalies vadovų palankumo.

Aerodrome skambėjo sveikinimo šūksniai naujam didvyriui – ne aukštesnių laipsnių įsakymu, o širdies reikalavimu. N. Chruščiovo veide pasirodė pusiau beprotiška šypsena. Man atrodo, kad valstybės vadovas pats įsitraukė į visų džiaugsmą. Gagarinas kaip berniukas pakėlė ranką pasisveikinti, nežinodamas, ar nusilenkti, ar ne. Chruščiovas žengė du žingsnius atgal nuo Gagarino, tarsi stumdamas jį į priekį ir sakydamas: „Pirmyn, paukšteli, skrisk į amžinąją šlovę…”. Jie ėjo palei visą džiūgaujančią žmonių masę ir atsidūrė šalia manęs.

Perjungiau kameras. Plačiakampis objektyvas ir spyruoklinis užraktas padėjo man padaryti simbolinį kadrą: Gagarinas, kuris ką tik išskrido į pasaulį kaip genijus, didvyris, talentas. Pirma, tarp visų planetos žmonių. O Nikita Chruščiovas pavaizduotas geros nuotaikos, gestu rodantis – muša didvyris, tu mūsų didvyris, rusas.

Visi nulipo nuo mažos pakylos ir pradėjo važiuoti automobiliais į miestą. Tą akimirką visas būrys fotografų, filmuotojų ir technikų skubėjo iš arbatinės į automobilius, kad pasivytų vyriausybinį kortežą ir pakeliui ką nors nufilmuotų. Tačiau to padaryti nepavyko, nes išvažiavimas iš aerodromo buvo atidarytas išvykstantiems vadovams, o spaudos atstovai ir filmuotojai turėjo bėgti į savo automobilius, kurie stovėjo kažkur automobilių stovėjimo aikštelėje. Aš taip pat buvau tarp bėgikų, bet man nepavyko. Šalia manęs į kairę ir į dešinę karštligiškai bėgiojo žmonės su trikojais, filmavimo kameromis ir fotoaparatais. Atsidūriau šalia „Volkswagen Beetle. Drebančiomis rankomis savininkas bandė įkišti raktą į automobilio durelių spynelę, bet nepavyko. Jis kažką sušuko angliškai.

Vairuotojas įlipo į automobilį ir gestu parodė man, kad įlipčiau. Pirmą kartą važiavau tuo metu populiariu „Volkswagen” automobiliu. Dūsaudami, girgždėdami ir spragsėdami, mušdami garsinį signalą, lėkėme į priekį, į miestą.

Mūsų veržlumas greitai sumažėjo, buvo daug automobilių… Mes buvome ilgoje tos pačios palydos eilėje, kažkur jos gale, ir važiavome į miestą, matydami didžiules minias žmonių, stovinčių į kairę ir į dešinę nuo kelio. Žmonės jau skirstėsi, nes priešais mus važiavo herojus su nematoma karūna ant galvos, jam buvo atiduota pagarba, kilo šūksniai, buvo ištuštinti plaučiai ir išeikvotos jėgos. Nebuvo į ką šaudyti.

Pastebėjau, kad vairuotojas dažnai žvilgčiojo į fotoaparatą ant mano kaklo. Jis ėmė rodyti pirštu į kamerą ir tuo pat metu kažką būgnuoti. Naiviai maniau, kad jis domisi mano fotoaparatu. Dar nežinojau, kad filme yra kažkas svarbaus, unikalaus, vienintelio ir nepakartojamo ir kad aš esu šio filmo autorius. Naujasis pažįstamas dešine ranka įkišo ranką į apsiaustą, kurį vilkėjo, ir aš pamačiau jo rankose kažką žalio ir gana daug. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau Amerikos dolerius. Drebėjau iš baimės.

– Stop, stop!.

Išlipęs iš automobilio ir įkvėpęs gryno oro jaučiuosi geriau.

Būdami fotožurnalistai kito kosmonauto bute, pradėjome kalbėtis apie Gagariną, kurį pavadinau Jura. Mano naujasis herojus įdėmiai pažvelgia į mane ir sako:

– Klausyk, koks jis tau yra Jura?!?

Nesitikėjau tokio įvykių posūkio ir atsakiau pasipiktinęs:

– Gerbiant, žinoma, būtina nurodyti vardą ir tėvavardį, bet žavintis, Jura, Juročka.

Vyras, su kuriuo kalbėjausi, šiek tiek nurimo. Kambaryje įsivyravo tyla.