Parodos apžvalga: XXI. Mano Ramusis vandenynas

Vyksta parodos ir šou. Po uždarymo fotografų bendruomenė vis dar aktyviai diskutuoja apie kai kuriuos iš jų. Tai įvykio ženklas. Toks įvykis šį rudenį buvo paroda „XXI. Mano Ramusis vandenynas Tretjakovo galerijoje Krymsky Val. Projektą sumanė ir įgyvendino „FotoFond – fotografijos teritorija” kuratoriai Kirilas Vasilenko ir Anastasija Davydova grupė „RIA Novosti”

1. Sergejus Maksimišinas. Indonezija

Projektas „FotoFond – fotografijos teritorija” subūrė „auksinę” dalyvių sudėtį, tarp kurių – vienintelė rusė moteris, laimėjusi „Auksinės akies” apdovanojimą aukščiausią „World Press Photo” prizą ; Eugene Smith stipendiją vieną prestižiškiausių fotografijos stipendijų pasaulyje ; vienintelis rusų fotografas iš garsiosios prancūzų agentūros „Magnum Photos”; Rusijos ir tarptautinių fotografijos konkursų laureatai, kurių darbai saugomi svarbiausiose Rusijos ir užsienio muziejų kolekcijose, galerijose ir privačiose kolekcijose, publikuojami svarbiausiuose tarptautiniuose leidiniuose. Visi jie skirtingi, kiekvienas turi savo viziją, rašyseną ir požiūrį. Todėl parodoje eksponuojami autorių darbai yra labai įvairūs: nespalvoti ir spalvoti, fotografuoti skaitmeniniais ir juostiniais fotoaparatais, plačiakampiais ir ilgo židinio nuotolio objektyvais bei monokliais – jie atspindi pagrindines šiuolaikinės fotografijos tendencijas.

Projektas puikiai įsiliejo į sudėtingą Tretjakovo galerijos Krymskij Val erdvę ir padarė didelį įspūdį savo architektūra, apšvietimu ir moderniu pateikimu. Be gerai atspausdintų darbų, atskiro kiekvieno autoriaus pristatymo, buvo galima pamatyti skaidres apie šalį skaitmeniniuose rėmeliuose ir atskirą, gerai parengtą multimedijos projektą, leidžiantį suprasti grandiozinį organizatorių planą.

Andrejus Bezukladnikovas, internetinio portalo Photographer įkūrėjas ir vadovas:

– Patiko įvaldyti sudėtingą erdvę. Kartais, atėjęs į parodą, eini palei ilgą tvorą, ant kurios monotoniškai kabo nuotraukos, ir atmosfera būna slogi. Ir čia yra gyvybė, pulsuojanti gyvybė. Erdvė puikiai įvaldyta. Man nebuvo nuobodu iš karto. Patyriau nuotykių būseną. Nežinote, kas slypi už kampo. Ir kiekvieną kartą, kai už kampo atsiranda kas nors naujo. Daugelis dalykų yra netikėti ir neįprasti, įskaitant tai, kaip kūriniai įrėminti, skirtingus paveikslų dydžius, jų įrėminimo būdą, rėmo spalvą, kilimėlio spalvą… Įvairialypė ir subalansuota ekspozicija. Net nežiūrėdami į nuotraukas galite pasidžiaugti, kokios jos įdomios, gražios ir subtilios. Labai modernus. Man buvo įdomu!

Man pavyko surinkti tokią galingą įvairių fotografų brigadą, kuri kuria tokias ryškias fotografijas, ir matosi, kad jie nėra pavargę, kad jiems patiems įdomu, kad jie nori būti pionieriais. Manau, kad tai labai sėkmingas projektas. Dar negaliu nieko išskirti, dar negaliu nieko išskirti: pirmą kartą per šią parodą ėjau kaip per mišką, dabar žiūriu į medžius. Iš to, ką pastebėjau, man patiko Sergejaus Trapezino monoklio darbas. Monoklis yra banalus, o jis nėra banalus. Jo kūryba – tarsi paveikslas, verčiantis medituoti. Pinkhassovas, kaip visada, mane sujaudino. Man labai patiko Natašos Berkutovos darbas apie papuasus. Man labai patiko Kozyrev – tokia paprasta nuotrauka, kaip man patinka. Toks minimalizmas, tačiau jis viską pasako. Skaidrus, skaidrus, kaip oras, kuriuo kvėpuojate ir kuriuo išeinate

Aleksejus Miakiševas, projekto dalyvis:

– Turiu Taivaną. Azijoje buvau pirmą kartą. Tai tarsi kelionė į kitą planetą. Viskas tas pats, tik viskas kitaip. Kita kultūra, kitas mentalitetas, kitos spalvos, kita valstybė. Grįžau namo ir savaitę negalėjau suprasti, kokia buvo mano realybė. Kai kuriuos darbus atlikau skaitmeniniu fotoaparatu, kai kuriuos – nespalvota juosta. Turiu apie 30 ritinių juostos ir daugiau kaip 5000 spalvotų nuotraukų. Aš atidaviau visą medžiagą. Atrinkau apie 200 spalvotų ir apie 70 nespalvotų nuotraukų. Tada kuratoriai atrinko ir atrinko: vieni – svetainei, kiti – skaidrių demonstravimui, treti – multimedijai..

Taivanas yra sala, turinti savo politinę struktūrą. Labiausiai prisimenu žmones, jų gyvenimo organizavimą, mentalitetą. Požeminė stotis buvo nuostabi. Aš, nemokėdamas hieroglifų, nesunkiai ją įveikiau. Rytietiškas turgus yra nuostabus, tai – tikras sprogimas: daugybė mažų parduotuvėlių, kuriose galima paragauti visko, neįprastų ir neįprasto skonio produktų. Mane domino žmonių ir vandenyno santykis. Mano užduotis buvo fotografuoti žmones už vandenyno, bet aš fotografavau plačiau, stengdamasis užfiksuoti savo vietos, savo šalies pojūtį.

Ten viskas kitaip, kitokia civilizacija. Man tai buvo gera ir naudinga patirtis. Tai didelės apimties projektas. Tokie projektai labai reikalingi. Jie skatina fotografą vykti į kitą šalį, kurti istoriją, perteikti savo jausmus – tai visada skatina toliau augti ir tobulėti.

Dmitrijus Morgulis, projekto dalyvis:

– Man atiteko Naujoji Zelandija, tolimiausias projekto taškas. Naujosios Zelandijos gyventojai yra labai įdomūs žmonės, labai mandagūs, nepaprastai besidžiaugiantys gyvenimu. Jie neatrodo kaip amerikiečiai. Važiavau apimtas baimės, nes tai buvo sunki užduotis. Labai ilgas skrydis su dviem persėdimais. Buvo sunku iš karto prisijungti: laiko skirtumas, kitas klimatas – mūsų klimato priešingybė, pas juos žiema, pas mus vasara. Ar esu patenkintas pasirinkimu?? Taip, nors įsivaizduoju, kad kiti darbai. Pavyzdžiui, man buvo netikėta, kad jie pasirinko peizažo darbus. Tačiau apskritai esu patenkintas tuo, kas buvo atrinkta ir kaip tai buvo pristatyta auditorijai. Tikiuosi, kad projekto kuratoriai bendradarbiaus ir leis mums parodyti šią parodą kituose miestuose. Pavyzdžiui, džiaugčiausi, jei jis vyktų Chabarovske. Tai pirmasis didelis fotografijos projektas Rusijoje. Po to tikriausiai bus antras ir trečias. Tačiau mes buvome pirmieji. Mes buvome pirmieji!

Michailas Daševskis, fotografas, projekto dalyvis:

– Buvau Kinijoje, Šanchajuje. Įsivaizduokite, kad atvykote į Maskvą iš kitos šalies, niekada čia nebuvote ir nesuprantate rusų kalbos, ir suprasite mano būseną. Geriausia, ką galėjote padaryti, tai nueiti ir nufotografuoti garsiąsias „Maskvos” įžymybes. Manęs pasigailėjo. Norėjau fotografuoti nuotaikingas nuotraukas. Aš juos nušoviau. Tris dienas turėjau vertėją, paskui dirbau savarankiškai.

Kaip pasiruošiau kelionei? Nusipirkau žemėlapį ir gidą. Paprašiau vertėjo Sašos parodyti man Šanchajaus lūšnynus ir nesulaukiau jokių jo prieštaravimų. Jis nusivedė mane į lūšnynus, aš klaidžiojau. Per visą kelionę buvo tik du atvejai, kai nebuvo šaudoma. Manau, kad komunistinėje šalyje jis yra nereikšmingas. 38 laipsnių karštis, o aš laisvai filmuoju Šanchajaus gatvėse. Kodėl nenušovėte Ramiojo vandenyno?? Turėjau ten nuvykti, maniau, kad nieko geriau už Šanchajų nenufotografuosiu. Pagalvokite: kas aš, miesto žmogus, esu, kad fotografuočiau pakrantėje?? Šimtas trisdešimt penktasis tinklas, kaip jis užmestas ir išmestas į vandenyną?

Igoris Gavrilovas, „EAST NEWS” Rusijos fotografijos skyriaus vadovas:

– Keista, kad iš 21 autoriaus nė vienas neturi gero vandenyno vaizdo. O vandenynas yra galingiausia mūsų planetoje gyvenanti būtybė. Vandenynas – tai vieta, iš kurios atėjome ir į kurią keliausime. Nė vienas autorius nepasivargino pagalvoti, koks yra vandenynas..

Viktorija Ivleva, projekto dalyvė, fotožurnalistė

– Geriausia, kad šis projektas pavyko tiksliai taip, kaip buvo sumanytas. Kad ir ką kuratoriai turėjo omenyje, jiems pavyko. Tai ne visada būdinga projektams. Asmeniškai lankiausi Brunėjuje, labai uždaroje šalyje, ir tai jau savaime buvo įdomu. Brunėjus pasirodė esanti nelabai fotografuotina vieta, todėl teko susidurti su papildomu profesiniu iššūkiu. Didžiausias sunkumas, man atrodo, kilo atrenkant nuotraukas, nes dauguma mūsų buvo įpratę jas atrinkti kartu su kuratoriumi, o FOTOFOND’as viską perėmė į savo rankas ir iš mūsų buvo atimtas šis malonumas. Dabar laukiama albumo „XXI. Mano Ramusis vandenynas” su mūsų nuotraukomis.

Vladimiras Bogdanovas, fotožurnalistas:

– Graži paroda. Gera tema. Tačiau tai labiau dokumentinės fotografijos paroda, o jos pozicija – meninės fotografijos paroda. Viduje prieš tai protestuoju.

Kirill Vasilenko ir Anastasia Davydova originalios idėjos autoriai, projekto kuratoriai :

– Kokiais kriterijais vadovavotės rinkdamiesi projekto autorius??

– Buvome vieni iš pagrindinių pirmosios tarptautinės Rusijos fotografų portfolio peržiūros, vykusios Vilniuje 2011 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., organizatorių. Kaip žinote, sąveika su fotografu portfolio reviu yra kūdikystėje, tai toks nulis pradžioje, kuris neabejotinai turėtų kažką lemti, jei sutiksite įdomių autorių. Susipažinome. Kai kuriuos iš jų tikrai norėjau parodyti. Kai kurie iš jų, kaip supratome jau projekto metu, buvo atradimas ne tik mūsų žiūrovams, bet ir išprususiems bei profesionaliems fotografams.

Todėl norėjome suburti fotografus į vieną projektą. Todėl daugiau nei pusė ekspedicijoje dalyvaujančių fotografų yra Maskvos tarptautinės portfolio peržiūros dalyviai. Su Ludmila Ketslakh susipažinome Hiustono 2012 m. „Photofest” parodoje ir pakvietėme ją taip pat dalyvauti projekte. Galutiniame sąraše, iš kurio atrinkome dalyvius, buvo 87 arba 89 autoriai. Įvairūs. Visiškai. Sąmoningai ir tikslingai siekėme, kad projektas suburtų žurnalistus, dokumentinių filmų kūrėjus ir menininkus, kurių vardai siejami su menine fotografija. Norėjome suburti Autorius iš didžiosios raidės, gebančius fotografiškai įprasminti erdvės, kurioje jie atsidurs dažniausiai pirmą kartą , pobūdį, esmę, kontekstą ir per objektyvą ištraukti tai, kas juos sudomino. Todėl pavadinime yra žodis „mano”, kuris yra pagrindinis ir lemiamas žodis. Mums buvo svarbu suburti autorius, kurie nepriklauso vienam ar kitam fotografijos klanui; 21 autoriaus pavyzdžiu iškristalizuoti šiuolaikinės rusų fotografijos pjūvį su visomis jos dviprasmybėmis vienais atvejais – išmanymas ir jautrumas pasaulinėms tendencijoms, kitais – visiškas pasaulinio konteksto praradimas; gebėjimas mąstyti ir dirbti pagal projektą ir visiškas nesupratimas, ką daryti su savo medžiaga , kurios taip pat buvo iš karto nuspėjamos ir kurias iš pradžių numanėme.

– Kaip buvo pasirinkta kiekvieno autoriaus šalis?

– Šalys autoriams buvo priskirtos 2012 m. birželio 5 d. „RIA Novosti” Tarptautiniame daugialypės terpės spaudos centre surengus burtus: iš įsivaizduojamo Ramiojo vandenyno akvariumo fotografai traukė butelius, kuriuose buvo ritinėliai, nurodantys šalį, į kurią fotografas vyks savaitei.

– Ar aptarėte su autoriais, ko norėjote iš jų, ar davėte jiems kokių nors gairių, rekomendacijų, patarimų ar pageidavimų, ar jie iš tiesų galėjo laisvai rinktis temas, technikas ir fotografavimo būdus??

– Diskusija vyko apie netradicinį autoriaus požiūrį situacijoje, kai net profesionalus fotografas yra paveiktas turistinių objektų ir vaizdų, apie autoriaus požiūrį, kuris prasilenkia su paviršutiniškais įspūdžiais ir siekia daug giliau nei standartinė turistinė nuotrauka. Buvome paprašyti nefilmuoti nieko panašaus į „Bounty” reklamą. Pasirinkdami temas, technikas ir fotografavimo būdus – taip, iš tiesų, autoriai buvo laisvi. Nes į projektą pakvietėme pripažintus autorius, kurie sugeba savo istorijos idėją pagrįsti realybe ir fotografiškai įprasminti tai, ką matė.

– Ar siūlė iš anksto atrinkti autorius ir atsižvelgti į jų nuomonę rengiant parodą nors vargu ar visi supranta, kad paroda, kurioje dalyvauja tiek daug ir skirtingų autorių, nėra tolygi kiekvieno iš jų personalinei parodai ??

– Taip, mes tai padarėme ir apsvarstėme pasiūlymus. Tačiau tai nėra tapatinama su „matymas yra įtrauktas į parodą”. To niekur kitur profesionaliame pasaulyje tokiuose projektuose nedaroma. Ypač kolektyviniuose, kur reikalingas projektinis požiūris, sudarantis holistinį vaizdą ir ekspoziciją, kur negali būti nė kalbos apie subjektyvaus ir kartais konservatyvaus savęs suvokimo uždengimą. Be to, ne visi fotografai geba ar nori mąstyti projekciškai. Kažkas galėjo pasiūlyti projektą. Ir šiuo atveju atranką atlikome visiškai arba iš dalies remdamiesi autoriaus pasiūlyta atranka. Kažkas pasiūlė vadinamąją autoriaus argumentuotą poziciją, kuria remiantis buvo priimti sprendimai. Buvo ir vadinamoji kaprizinė leksika: „Man tai nepatinka!”. Štai ir viskas – jūsų profesinė pozicija buvo išreikšta. Mums šis „argumentas” yra silpnas ir rodo, kad trūksta profesinės sąveikos kultūros. Kalbant apie pažadus, kad autorių atranka – jei apskritai bus pasiūlyta – sutaps su parodos atranka, niekas nei raštu, nei žodžiu nieko nežadėjo.

– Ką manote apie rezultatą: ar pavyko įgyvendinti viską, ką planavote? Kokių sunkumų kilo kuriant parodą??

– Apie sunkumus… Ir jų visai nebuvo. Buvo svarbu sukurti vientisą erdvę, harmoningai kvėpuojančią ir gyvą. Kelios dešimtys bemiegių naktų, ir mes tarsi tai supratome. Rimtai kalbant, tai labiau susiję su pasiektos medžiagos dviprasmiškumu ir netolygumu, apie kurį kalbėjome anksčiau: vienu atveju tai progresyvios fotografijos kalba, o kitu – savotiškas fotografinės išraiškos „paprastumas”, praradęs savo jėgą ir aktualumą. Tačiau visa tai buvo nuspręsta, kai buvo kuriama paroda.

– Prašome įvertinti darbą tų, kurie padėjo jums sukurti sudėtingą, daugiasluoksnę ir modernią ekspoziciją.

– Prie viso projekto ekspedicijos organizavimas, medžiagos atranka, gamyba ir postprodukcija, fotoparoda Vladivostoke, fotomuzikinis pasirodymas Vladivostoke, paroda Tretjakovo galerijoje, knyga, filmas apie fotomuzikinį pasirodymą Vladivostoke, kuris pasirodys gruodžio pradžioje dirbo rimta profesionalų komanda apie 80 žmonių . Pavyzdžiui, projekto logotipą sukūrė Sergejus Mirošas Mirošničenka , menininkas, skulptorius ir Karališkosios menų akademijos profesorius.

Parodą Tretjakovo galerijoje dizainas, erdvės architektūra, multimedijos elementai, kūrinių dizaino koncepcija, autorinių blokų formavimas sukūrė Anastasija Davydova ir Kirilas Vasilenko, dalyvaujant kolegoms iš projekto „FotoFond – fotografijos teritorija”.

– Ar ir ateityje tęsite tokius didelės apimties teminius projektus?? Pasidalykite artimiausiais planais.

– Lengviausia būtų pasakyti: „Žinoma, planuojame ir toliau tai darysime! Tačiau tokio pobūdžio projektas yra per ilgas ir per brangus visuose etapuose – nuo kūrimo iki įgyvendinimo. Todėl teisingiau būtų sakyti taip: turime naują idėją, kurią puoselėjome ilgiau nei mėnesį. Idėja buvo suformuota ir apgalvota, jos mastas prilygsta „Mano Ramusis vandenynas”, joje dalyvaus keliolika fotografų. Ne tik. Žinoma, norėtume įgyvendinti daugiau tokių projektų, bet… neapsigaukime ir susilaikykime nuo „kalbėjimo”. Norite daryti. Tikriausiai siūlome naują formatą, nes jis veikia.

Fotomuzikos pasirodymo scenoje įvairūs „geradariai” – kolegos iš fotografų bendruomenės mums ir ne mums sakė, kad tai nesąmonė, kad niekas ir niekas neateis fotografuotis į aikštę, kurioje paprastai žmonėms koncertuoja visokios popžvaigždės… Dėl to Vladivostoko Amursko įlankos pakrantėje, ant Sportivnaja krantinės, šios parodos metu projekto fotografų darbus 1,5 valandos stebėjo daugiau nei 5000 žmonių. Kitaip tariant, nuotraukų parodą, pristatytą originaliu formatu, per pusantros valandos pamatė 5000 žmonių, iš kurių daugelis po parodos sakė, kad tai buvo „renginys mąstantiems žmonėms”. Džiaugiamės šiuo rezultatu. Ir žiūrovų, kurie matė mūsų parodą Tretjakovo galerijoje, įspūdžiai. Mums buvo įdomu pakviesti labai skirtingus autorius, kurie tikriausiai niekada nebūtų buvę įtraukti į vieną projektą, ir parodyti jų darbus visuomenei. Mes tai padarėme!

Natalijos Udarcevos klausimai.

Yra parodų ir ekspozicijų. Kai kurie iš jų po uždarymo vis dar aktyviai aptarinėjami fotografų bendruomenėje. Tai yra įvykio požymis. Šį rudenį vyks XXI. Mano Ramusis vandenynas Tretjakovo galerijoje Krymsky Val. Projektą sumanė ir įgyvendino „FotoFond – fotografijos teritorija” kuratoriai Kirilas Vasilenko ir Anastasija Davydova grupė „RIA Novosti”

NUOTRAUKOJE:

2. Artemas Žitenevas. Korėja

3. Andrejus Šapranas. Singapūras

4. Michailas Daševskis. Kinija

5. Vladimiras Seminas. Peru

6. Viktorija Ivleva. Brunėjus Darusalamas

7. Igoris Michalevas. Vietnamas

8. Jurijus Kozyrevas. Lietuva, Kamčiatka, 2012 m

9. Georgijus Pinkhassovas. Meksika

10. Emilis Gataulinas. Australija

11. Aleksejus Miakiševas. Kinijos Taipėjus

12. Sergejus Trapezinas. Malaizija