Labiausiai paplitęs oro kondicionierių tipas rinkoje yra padalytos sistemos. Tai lemia daugybė padalytų sistemų privalumų, palyginti su kitos konstrukcijos – monoblokiniais – oro kondicionieriais. Tačiau net ir tarp monoblokų yra prietaisų, kurie šiandien vis dar gana populiarūs – vadinamieji mobilieji oro kondicionieriai. Nepaisant keleto trūkumų, jie išlaiko savo nišą ir tampa tinkama alternatyva tais atvejais, kai padalytą sistemą įrengti per sunku.
Pasakojimas apie mobiliuosius kondicionierius turėtų prasidėti nuo jų konstrukcijos ypatumų. Štai kur slypi šių įrenginių trūkumai ir privalumai.
Mobilieji oro kondicionieriai priklauso monoblokų kategorijai. Visi jų šilumokaičiai garintuvas, aušinantis orą, ir kondensatorius, atiduodantis šilumą , kompresorius ir ventiliatoriai sumontuoti viename korpuse palyginimui, split-sistemos veikia kitu principu; jų kompresorius su šilumokaičiu-kondensatoriumi yra išoriniame bloke, o garintuvas – vidiniame bloke .
Pagrindinis mobiliojo įrenginio privalumas – lengvas įdiegimas. Jei tai yra padalinta sistema, sienoje reikia padaryti skylę, lauko bloką pritvirtinti lauke, latakuose arba sienoje nutiesti kabelius ir drenažo žarną, taip pat varinius vamzdžius aušinimo skysčiui. Toks montavimas kainuoja, ir ne mažai, nes jo kaina dažnai būna didesnė nei pačios split-sistemos kaina. Jei dėl kokių nors priežasčių negalite pertvarkyti savo buto ar namo pvz., jei pastatas yra nuomojamas arba dėl istorinio pastato statuso kyla sunkumų gaunant leidimą , tiesiog negalite įrengti padalytos sistemos.
Su mobiliuoju oro kondicionieriumi viskas daug paprasčiau. Įrenginio korpusas yra patalpos viduje, o lanksti žarna-oro kanalas jungiasi su oro kondicionieriumi ir lauko oro kondicionieriumi. Per jį oro ruošimo įrenginys išleidžia šiltą orą į lauką. Montuojant mobilųjį oro kondicionierių dažniausiai ortakį reikia įstatyti į lango angą arba ventiliatorių.
Dar vienas teigiamas šiuolaikinių oro kondicionierių bruožas – jų kompaktiškumas ir transportabilumas. Dauguma modelių turi ratukus, juos galima transportuoti. Įrenginio nebūtina laikyti kambaryje visus metus; pasibaigus vasaros sezonui tiesiog nuimkite ortakį nuo lango ir laikykite jį sandėliuke. Be to, nuomojamų butų ir biurų oro kondicionieriams reikalingas mobilumas ir lengvas montavimas: pasibaigus nuomos terminui įrenginį galite pasiimti su savimi. Galiausiai mobilieji kondicionieriai tinka tachtoms, kurias žiemą reikia palikti be priežiūros.
Tačiau monoblokinė konstrukcija turi tam tikrų rimtų trūkumų, palyginti su padalytomis sistemomis. Pirmiausia tai triukšmas. Triukšmingiausias oro kondicionieriaus komponentas yra kompresorius, o dalomųjų sistemų – už sienos, gatvėje, o patalpoje jo beveik negirdėti priklausomai nuo atstumo iki lango . Be to, padalytos sistemos yra tylesnės dėl ventiliatorių konstrukcijos – jų oro išleidimo plotas ir sparnuotės dydžiai yra didesni nei monolitinių prietaisų, o jų sukuriama oro srovė yra mažiau triukšminga. Šiuolaikinio oro kondicionieriaus kompresorius yra patalpoje, todėl tokių modelių negalima vadinti „tyliais”. Norėdami kaip nors sumažinti triukšmo lygį, mobiliųjų kondicionierių gamintojai naudoja garsą sugeriančias medžiagas, užpildo korpuso viduje esančias ertmes ir pan. d. Tai kova už kiekvieną decibelą. Vis dėlto mobilieji prietaisai pagal garso komfortą negali prilygti daliklinėms sistemoms ypač inverterinėms, kurios „tyliuoju” režimu yra beveik negirdimos : jei daliklinėse sistemose minimalus triukšmo lygis eksploatacijos metu gali būti 20-30 dB, tai mobiliuosiuose prietaisuose jis siekia 45 dB ir daugiau. Todėl prieš įsigydami tokį prietaisą turėtumėte pagalvoti, kokiems tikslams jis bus naudojamas. Pavyzdžiui, mobilieji modeliai nelabai tinka miegamojo oro kondicionavimui – triukšmas gali trukdyti miegoti ypač žmonėms su jautria klausa .
Mobiliųjų kondicionierių konstrukcija taip pat nustato jų pajėgumo ribas. Dažniausiai buitiniai modeliai pasižymi 2000-4000 W šalčio našumu, atskiri modeliai – iki 4500 W. Apskritai mobiliųjų įrenginių energijos vartojimo efektyvumas šalčio našumo ir sunaudotos energijos santykis paprastai yra mažesnis nei padalytų sistemų. Nors verta pabrėžti, kad tobulėjant technologijoms nauji modeliai tampa vis efektyvesni, o daugelis jų atitinka A energinio naudingumo klasę.
Šiuo metu rinkoje dauguma mobiliųjų oro kondicionierių yra neinverteriniai modeliai. Tai reiškia, kad tokie įrenginiai veikia įjungimo ir išjungimo principu – jie pakaitomis įsijungia ir dirba triukšmingai, paskui išsijungia ir veikia tyliai. Rinkoje beveik nėra in-verterinių modelių, nes jų savikaina yra didesnė nei standartinių, todėl šie prietaisai praranda pagrindinį privalumą, palyginti su padalytomis sistemomis, – mažą kainą nes nėra montavimo išlaidų .
Mobiliųjų RAC rinka šiuo metu nėra tokia plati kaip padalintų sistemų rinka. Visi didieji Japonijos gamintojai daugiausia dėmesio skiria padalytoms sistemoms. Dėl šios priežasties mobiliuosius variklius daugiausia galima įsigyti korėjietiškų, kiniškų ir europietiškų prekės ženklų, tokių kaip „Ballu”, „Bork”, „Daewoo”, „Electrolux”, „General Climate”, „Supra”, „Timberk”, „Zanussi” ir kt. d. Ir šiame segmente naujų prietaisų pasirodo pakankamai reguliariai.
FUNKCIJOS
Pagrindinė bet kurio oro kondicionieriaus funkcija, žinoma, yra oro vėsinimas. Tačiau šiandien dauguma modelių turi įvairių papildomų funkcijų. Pavyzdžiui, paprastas kondensacijos poveikis ant šalto šilumokaičio gali būti naudingas – kaip speciali džiovinimo funkcija. Šiuo režimu veikiantis kondicionierius nekeičia patalpoje esančio oro temperatūros, tačiau veiksmingai pašalina drėgmę. Vasarą, kai namuose dažnai būna daugiau drėgmės nei įprastai ir tai sukelia diskomfortą, galimybė išdžiovinti orą nėra neprotinga.
Mobilieji kondicionieriai, taip pat ir padalytos sistemos, gali veikti šildymo režimu. Tačiau ne visi modeliai turi šią funkciją, o jos įgyvendinimas skiriasi. Kai kurie oro kondicionieriai orą šildo naudodami „šilumos siurblį”. Šiuo atveju įrenginys veikia tarsi atvirkštiniu režimu: jis paima orą iš patalpos, jį sušildo ir atiduoda atgal į patalpą, ir atvirkščiai, šaltą orą išpučia į gatvę. Tokiuose modeliuose šilumos galia paprastai viršija energijos suvartojimą, nes energija naudojama ne šildymui, o kompresoriaus ir ventiliatorių veikimui. Tuo pat metu kiti mobilieji oro kondicionieriai orą šildo šildymo elementu, kuris tiekiamas iš tinklo. Tokiu atveju prietaisų šiluminė galia bus mažesnė arba apytiksliai lygi šildymui sunaudojamai elektros energijai.
Kondicionieriai skiriasi pagal valdymo tipą: elektroninis arba mechaninis. Pirmieji leidžia tiksliau sureguliuoti prietaisą, jie gali turėti daugiau funkcijų ir reguliavimo niuansų. Tačiau šie modeliai taip pat yra brangesni už paprastesnius, mechaniškai valdomus prietaisus. Priklausomai nuo valdymo bloko tipo ir jo funkcijų, oro kondicionierius gali turėti nustatytą temperatūrą, ventiliatoriaus greitį, oro srauto kryptį, veikimo režimą vėsinimas arba šildymas, oro sausinimas, vėdinimas, naktinis režimas, automatinis ir t. t. ir t. t. d. . Kondicionieriai dažnai turi laikmačius, kuriuose galima užprogramuoti įjungimo ir išjungimo laiką. Tai patogi funkcija, leidžianti lengvai sukonfigūruoti prietaisą taip, kad jis vėsintų patalpą ne visą dieną, o, pavyzdžiui, įjungti jį prieš pat nuomininkams grįžtant iš darbo ir paruošti komfortišką klimatą jiems atvykstant.
Daugelyje šiuolaikinių modelių yra nuotolinio valdymo pultas, kuris supaprastina valdymą: nereikia prieiti prie įrenginio, pakanka paspausti nuotolinio valdymo pulto mygtuką. Pastaraisiais metais vis daugiau gamintojų kuria mobiliųjų oro kondicionierių korpusus su specialiais skyriais nuotolinio valdymo pulteliams laikyti. Iš pirmo žvilgsnio nereikšminga detalė, tačiau naudinga sezoninei įrangai – palikus prietaisą žiemai, nereikia ieškoti nuotolinio valdymo pulto visame bute.
KAD JIS GALĖTŲ LENGVIAU KVĖPUOTI
Bet kurio oro kondicionieriaus taip pat ir šaldytuvo veikimo principas pagrįstas šilumos energijos perdavimu iš vienos vietos į kitą. Tai daroma garinant ir kondensuojant šaldymo agentą trijuose uždaruose kontūruose. Tokiu atveju lauko oras nepatenka į patalpą „šviežio oro” efektas patalpoje naudojant oro kondicionierių atsiranda dėl sumažėjusios temperatūros, bet ne dėl realaus šviežio oro patekimo . Tačiau kai kurie mobilieji kondicionieriai gali siurbti orą iš gatvės ir maišyti jį su oro srautu kambaryje. Tokiu atveju įrenginys veikia pučiamo vėdinimo režimu. Tačiau ši funkcija įgyvendinama ne visuose modeliuose. Paprastai mobilieji oro kondicionieriai su oro tiekimo galimybe tiekiami su papildomu ortakiu, kuris tarnauja kaip atskiras ortakis orui į patalpą tiekti.
Kitas režimas – oro maišymas – mobiliojo oro kondicionieriaus specifikacijose taip pat gali būti vadinamas „vėdinimu”. Šiuo atveju įrenginys generuoja švelnią oro cirkuliaciją, sukurdamas švelnų vėjelį t. y. apie 10-15 vatų per minutę . e. Priešais duris esantis kvadratas veikia kaip įprastas ventiliatorius, tačiau patalpos nei vėsina, nei šildo. Šis režimas neturi nieko bendra su šviežio oro įpurškimu iš gatvės. Jei reikia oro kondicionieriaus su galimybe vėdinti patalpą, prieš perkant geriau išsiaiškinti, ar šis modelis palaiko pučiamąją ventiliaciją.
Beje, dėl savo konstrukcijos mobilieji oro kondicionieriai, net ir neturėdami oro tiekimo funkcijos, gali palaikyti oro tiekimą į patalpą. Taip yra todėl, kad veikiantis oro kondicionierius ištraukia orą iš patalpos, kad iš šilumokaičio arba kondensatoriaus išvalytų šilumą. Taip pašildytas oras išleidžiamas į lauką, todėl sumažėja patalpų oro slėgis. Todėl judantis oras gali sukelti žemesnio slėgio zoną dėl konstrukcijos laisvumo langų, sienų, durų tarpai ir pan. . d. oras pradeda skverbtis iš gatvės arba gretimų patalpų. Todėl oro kondicionierių gamintojai rekomenduoja palikti praviras duris, kad patalpa, kurioje veikia mobilusis oro kondicionierius, būtų geriau vėdinama.
Daugumoje mobiliųjų oro kondicionierių įrengtas stambus filtras, kuris pašalina pūkelius, dulkes ir kitas stambias nešvarumų daleles. Filtrų užduotis – apsaugoti šilumokaičius nuo užsiteršimo. Mobilieji oro kondicionieriai rečiau nei padalytos sistemos turi daug mažesnį oro tarpą. Tačiau net ir šiame segmente yra modelių su papildomais filtrais – adsorbuojančiais anglies, HEPA, antibakteriniais ir kt. d. Priklausomai nuo tipo, šie filtrai gali būti plaunami arba keičiami. Be filtrų, mobiliuosiuose kondicionieriuose dažnai galima įrengti oro jonizatorius, nes šie paprasti prietaisai išlygina įkrautų dalelių balansą patalpoje, padidindami neigiamai įkrautų jonų koncentraciją.
ĮRENGIMAS
Kaip jau minėta, mobiliojo oro kondicionieriaus montavimas nėra sudėtingas ir nereikalauja specialistų pagalbos. Tiesa, tai taip pat turi savų niuansų. Pavyzdžiui, montavimo vietą galima pasirinkti tik dėl žarnos ilgio – daugelio modelių žarnos yra trumpos, todėl įrenginį reikia statyti prie lango. Ilgesnis ortakis nerekomenduojamas – oro kondicionieriaus ventiliatoriaus ventiliatoriaus galios gali nepakakti orui cirkuliuoti per ilgesnį ortakį, todėl viduje pradės kauptis karštas oras. Dėl viso to šilumokaitis arba kompresorius gali perkaisti, išsijungti, o blogiausiu atveju net sugesti. Dėl tų pačių priežasčių ortakių sistemos negalima jungti prie vėdinimo sistemos. Montuojant ortakį negalima jo smarkiai susukti, nes tuomet būtų trukdoma oro cirkuliacijai. gali tekti atsižvelgti ne tik į žarnos ilgį, bet ir į jos padėtį, pvz., paties įrenginio kampą. Šalia namo, kuriame yra oro kondicionierius, stovintys daiktai neturi uždengti oro įleidimo grotelių. Svarbu vadovautis montavimo instrukcijomis, nes kiekvienas modelis pasižymi specifinėmis savybėmis.
Taip pat yra problema dėl žarnos laido. Mobilusis kondicionierius taip pat ir padalinta sistema efektyviausiai veikia uždaroje erdvėje – kambaryje su uždarytais langais. Jei langas atidarytas, vėsesnis oras iš salono pasišalina ir jį pakeičia šiltesnis lauko oras. Todėl, norint pasiekti geriausią įrenginio veikimą, geriausia oro kondicionavimo žarną tiesti ne pro pusiau atidarytą langą ar angą, o pro specialiai oro išleidimo antgalio dydžiui pritaikytą angą kamštyje. Perdanga uždengia likusią lango dalį, kad lauko oras negalėtų laisvai patekti į patalpą. Tačiau gamintojai taip pat leidžia išvesti žarną į nedidelį pusiau atidaryto lango tarpą tam tinka specialūs adapteriai su ilgu siauru antgaliu, kuriuos turi daugelis prietaisų ir kuriuos galima pritvirtinti net labai mažame lango tarpelyje . Tokiu atveju į patalpą pateks tam tikras kiekis lauko oro, o tai taip pat pagerins patalpos vėdinimą. Tačiau aušinimo našumas taip pat sumažės, nes įeinantį orą reikia atvėsinti iki kambario temperatūros.
Žarnos nebūtina pritvirtinti tiksliai prie lango angos. Jį taip pat galima išvesti į specialiai sienoje padarytą skylę. Tačiau tokio tipo montavimas nebėra pats lengviausias ir reikalauja pažeisti sienos vientisumą. Tačiau jį galima naudoti, pavyzdžiui, kaimo sodybose arba patalpose, kurių sienose jau yra vėdinimo angos.
Kai kurie vartotojai, norėdami apsisaugoti nuo mobiliųjų kondicionierių keliamo triukšmo, griebiasi gudrybės – įrenginio korpusą sumontuoja balkone, o šaltam orui į kambarį tiekti naudoja ortakį, pritvirtintą prie lango, nukreipto į balkoną, varčios. Taigi oro kondicionierius iš tikrųjų yra gatvėje ir kelia triukšmą, tačiau nuo triukšmo apsaugo įstiklinimas. Tačiau toks įrengimas gali turėti liūdnų pasekmių. Uždaroje balkono erdvėje įrenginys perkaistų, nes nėra galimybės išsklaidyti karšto oro iš aušinimo įrenginio, todėl jis gali būti sugadintas.
Be to, įstiklintame balkone ypač saulėtoje pusėje temperatūra paprastai būna dar aukštesnė nei lauke. Kita vertus, jei balkonas neįstiklintas, oro kondicionierius bus veikiamas kritulių ir įsisenėjusių nešvarumų dulkių, pūkelių ir pan. . d. , dėl kurių taip pat dažnai atsiranda gedimų arba sutrumpėja tarnavimo laikas. Bet kokiu atveju temperatūros skirtumo problema kyla, kai jis pastatytas balkone. Taip yra todėl, kad mobilusis oro kondicionierius, esantis patalpoje, paima orą iš patalpos, atvėsina jį ir grąžina atgal. Temperatūra patalpoje palaipsniui mažėja, todėl mažėja ir įrenginio apkrova, nes vėsinamas oras nebėra labai karštas. Jei mobilusis oro kondicionavimo įrenginys pastatytas balkone, įrenginys turi nuolat įsiurbti ir vėsinti karštą lauko orą. Dėl to taip pat sumažės aušinimo efektyvumas ir didelis energijos suvartojimas. Galiausiai, papildomų oro laidininkų montavimas ir tvirtinimas prie įrenginio išorėje gali būti priežastis atsisakyti gamintojo garantijos, o tai reiškia, kad kondicionieriaus gedimo atveju jį reikia remontuoti savo lėšomis. Todėl bet kokius mobiliojo oro kondicionieriaus eksploatavimo eksperimentus, nenumatytus naudojimo instrukcijoje, naudotojai atlieka tik savo rizika.
Dar vienas niuansas, į kurį reikia atsižvelgti, yra modelio maitinimo šaltinis. Kaip ir bet kuris oro kondicionierius, mobilusis prietaisas reikalauja gana didelės srovės, kai įjungiamas kompresorius ir varikliai, ir apkrauna elektros tinklą. Prieš montuojant kondicionierių reikia įsitikinti, kad elektros tinklas gali atlaikyti tokius prietaisus, ir, jei įmanoma, į lizdą reikia įjungti įžeminimą, tiekiamą iš automatinio įrenginio. Taip pat nepageidautina didelės galios modelius jungti prie elektros tinklo per ilgintuvus.
OPERACIJA
Lengva techninė priežiūra taip pat yra svarbus mobiliųjų oro kondicionierių privalumas, palyginti su padalintomis sistemomis. Pavyzdžiui, padalytoms sistemoms kasmet reikia atlikti techninę apžiūrą – patikrinti ortakių sandarumą ir veikimo parametrus, išvalyti lauko bloką ir t. t. d. Tokių patikrinimų būtinybę iš esmės paaiškina tai, kad tokio tipo oro kondicionieriai montuojami vietoje, sujungiant varinius vamzdžius suvirinimo arba litavimo būdu. Iš sistemos gali nutekėti šaltnešis, todėl jį reikia atitinkamai stebėti. Skirtingai nei padalytos sistemos, mobilieji oro kondicionieriai yra visiškai prijungti gamykloje, jų grandinės yra hermetiškai uždarytos ir nereikalauja jokios techninės priežiūros, kol eksploatacijos metu įkraunamas šaldymo agentas. Taip sumažinama šių įrenginių priežiūra.
Viena iš pagrindinių naudotojų pareigų – filtrų valymas. Jų oro tūris didelis, todėl juose kaupiasi daug dulkių ir kitų nešvarumų, todėl juos reikia reguliariai valyti. Tai nėra problema – filtrai paprastai yra išimami, juos galima išsiurbti arba net išplauti ir išdžiovinti.
Specialistai rekomenduoja valyti kas dvi savaites arba dažniau priklausomai nuo oro kondicionieriaus veikimo intensyvumo ir oro užterštumo laipsnio . Jei modelyje naudojami riboto tarnavimo laiko filtrai pvz., HEPA , jie turi būti kartkartėmis keičiami naujais. Ignoruoti šias pagrindines taisykles nederėtų: per daug dulkių filtruose ir šilumokaičiuose gali sumažinti prietaiso našumą ir sugadinti kompresorių, jau nekalbant apie pavojų, kad dulkių sankaupose gali atsirasti kenksmingų mikroorganizmų bakterijų, pelėsių ir kt. . d. .
Kai oro kondicionavimo sistema veikia vėsinimo režimu, ant vidinio šilumokaičio kaupiasi kondensato vanduo. Padalytos sistemos oras žarnomis išleidžiamas į lauką, tačiau mobiliojo konvektoriaus atveju situacija yra kitokia. Kai kuriuose įrenginiuose kondensatas kaupiasi specialiuose rezervuaruose, kuriuos naudotojai turėtų retkarčiais ištuštinti. Tuo pat metu vis daugiau rinkoje esančių mobiliųjų kondicionierių palaiko kondensato garinimo funkciją – jie pašalina kondensatą kartu su karšto oro srautu į išorę. Tačiau esant labai aukštam drėgmės lygiui, prietaisas negali susidoroti su viso kondensato išgarinimu, todėl net ir tokiuose modeliuose gamintojai numato galimybę prireikus drėgmę pašalinti žarna į atskirą talpyklą.
MOBILIEJI ORO KONDICIONIERIAI
Ar reikia pasiimti šaltį su savimi?