...

Rena Effendi galerija – spalvų gamą lemia istorija ir vieta

Rena Effendi yra viena perspektyviausių jaunųjų pasaulio fotografių, pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant „Fifty Crows” dokumentinės fotografijos fondo, Princo Klauso fondo ir „Magnum” fondo apdovanojimus. Rena Effendi pateko į 2012 m. „Sony World Photography Awards” finalininkų sąrašą vasario mėn.

Nuotraukų įranga

Rena

Effendi

gimė 1977 m. Baku. Baigusi Azerbaidžano valstybinį užsienio kalbų institutą, dirbau vertėja. Aistra tapybai, kuri ją atvedė prie fotografijos. Pasak galerijos „Fotographer” meno vadovės Larisos Greenberg, Rena Effendi fotografija tęsia vieną svarbiausių dokumentinės fotografijos krypčių – humanistinę.

2007 m. amerikiečių žurnalas „Photo District News” įtraukė Rena Effendi į 30 iškiliausių pasaulio fotografų sąrašą.

2009 m. išleista Renos Effendi knyga „Gyvybės linija”. Neišsipildžiusių vilčių kronika” išleista keturiomis kalbomis.

Rena Effendi išskrido į Maskvą, kur Grinbergo galerijoje vyko parodos „Išorės dialektika: Iranas” atidarymas Fotografas .

Likus valandai iki atidarymo. Rena ką tik grįžo iš oro uosto.

Klausiu, kaip ji ten pateko, kaip jai sekasi susidoroti su Maskvos šalčiu

. Rena nusijuokia:

– Gerai. Vilniuje esu jau ne pirmą kartą, šildžiausi: pūkinis paltas, ausinukas.

– Kodėl Kaire??

– Mano vyro darbovietė, jis yra amerikietis, dirba humanitarinėje organizacijoje, kurios biuras yra Kaire.

– Vieta nėra labai rami..

– Na, kapotas, o kur dabar kapotas? Savo dvejų metų dukters į įvykių sūkurį nevedu. Jei keliauju vienas, visada elgiuosi atsargiai.

– Kiek laiko gyvenate Egipte??

– Beveik metai. Bandau mokytis arabų kalbos. To išmokstama, jei nuolat praktikuojate, tam reikia laiko, o aš daug keliauju. Dabar tris kartus per savaitę lankau kursus. Mokytojas nekalba nei rusiškai, nei angliškai, tik arabiškai. Tai verčia mane susikaupti ir stengtis – nežmoniškai..

– Papasakokite apie savo fotografijos mokytoją, manau, kad jo vardas yra Sananas Aleskerovas?

– Taip. Kai atvykau į Sananą, apie fotografiją žinojau labai nedaug. Aš laikiausi grynai utilitaristinio požiūrio: nufotografuoji nuotrauką, dedi ją į albumą, rodai draugams. Nemaniau, kad tai meniškai išraiškinga. Atvykau su naivia nuostata, bet su noru išreikšti save per fotografiją.

Jis parodė man įvairių fotografų knygas. Mane iš karto patraukė socialinė ir humanistinė fotografija, patiko Diane Arbus, Marie Ellen Marc, Roberto Franko darbai. Kita vertus, Sananą domino inscenizuota meninė fotografija, ne tokia socialinė ir graži. Tačiau man pasisekė: Sananas savo mokiniams neprimetinėjo savo nuomonės, priešingai, jis palaikė jų pasirinktą kryptį, skatino ir ugdė mus. Jis davė man medžiagos ir knygų apie dokumentinę fotografiją.

Tai yra jo, kaip mokytojo, nuopelnas: jis suteikė man visišką laisvę ir kartu skatino mane dirbti. Jis kritikavo mūsų darbą, aiškino, davė patarimų. Pusantrų metų lankiau jo studiją ir per tą laiką nepadariau nė vieno natiurmorto. Vieną dieną jis uždegė šviesą ir paprašė nufotografuoti butelius. Bandžiau ir man nelabai sekėsi, bet visiškai supratau, kad tai ne mano reikalas. Man taip pat nepatiko daryti portretą studijoje. Mane labiau traukė gamta.

– Praėjusiais metais atšventėte pirmąjį savo karjeros dešimtmetį. Kas pasiekta??

– Manau, kad pasiekiau tokį lygį, kad galiu dirbti savarankiškai. Neturiu jokio fotografijos išsilavinimo, neturiu daug patirties, į fotografiją patekau atsitiktinai.

Paprastai fotografai gauna išsilavinimą pirmuosius penkerius metus. Neturėjau tokios galimybės. Dirbau kažkur kitur, bet ne fotografijos srityje. 2001 m. pradėjau fotografuoti, o 2005 m. man pavyko mesti darbą ir pradėti visiškai kurti.

– Ko teko atsisakyti??

– Nuolatinės mėnesinės pajamos ir prestižinis darbas. Nė kiek dėl to nesigailiu. Tai buvo teisingas mano gyvenimo žingsnis, nors jis buvo kupinas rizikos ir baimių. Tam ruošiausi trejus metus. Norėjau išvažiuoti, bet neišvažiavau, tada apsisprendžiau ir neatsigręžiau atgal.

– Į šį dešimtmetį įeina projektas „Gelbėjimo linija”, jūsų pripažinimas vienu iš 30 geriausių pasaulio fotografų 2007 m?

– Taip, šiame projekte yra nuotraukų, kurias padariau dirbdamas kitą darbą ir nebūdamas profesionalus fotografas.

– Nebuvai išsigandęs? Jūs nebijote?

– Azerbaidžane filmavau vienas, Turkijoje – su fiksuotoju, Gruzijoje – iš dalies su fiksuotoju, iš dalies vienas. Ne, nebuvau. Žinojau, kur einu ir kodėl. Tai ne kriminalinės zonos, tai paprasti žmonės, paprastas gyvenimas, provincijos gyvenvietės.

Berniukas iš Balakhanio kaimo. Azerbaidžanas. 2003

Berniukas iš Balakhanio kaimo. Azerbaidžanas. 2003. Su Grinbergo galerijos leidimu.

– Ar palaikote santykius su kuriuo nors iš savo herojų??

– Ne, tai sudėtinga. Vietose, kuriose fotografavau, dažnai nėra net telefono linijos, jau nekalbant apie internetą! Atokiuose kaimuose, atokiose gyvenvietėse, bloguose keliuose.

– Ar negalvojote po kurio laiko sugrįžti ir pažiūrėti, kas ten pasikeitė??

– Būtų įdomu pamatyti. Nebūtinai fotografuoti, tiesiog pravažiuoti ir pažiūrėti, kaip jis atrodo dabar.

– Koks jausmas būti tarp trisdešimties svarbiausių pasaulio fotografų?? Ką patyrėte, kai apie tai sužinojote??

– Buvo malonu! Pripažinimas padeda darbe, žmonės girdi apie jus, žino apie jus ir dažniau prisimena, kai turite ką veikti. Daugiau pasiūlymų. Man patinka tai, ką darau iki šiol, ir darau tai natūraliai, negalvodamas apie tai, ką turiu padaryti šiais metais ir ar turiu išlaikyti aukštą kartelę.

– Kaip įsivaizduojate ateinantį dešimtmetį, ką planuojate??

– Iš tikrųjų apie tai negalvojau. Neturiu įpročio kurti planų. Aš tiesiog plaukiu pasroviui. Kad ir kur jis plauktų, ten ir aš plaukiu.

Rena juokiasi, aš taip pat, suprasdama mano klausimo apie sparčiai besikeičiantį pasaulį absurdiškumą. Rena priduria:

– Šiandien esu Kaire. Atvykstu ten, gyvenu ten ir neįsivaizduoju, kur būsiu po metų… Ateityje noriu siekti ne tik žurnalistinės ir pasakotojo karjeros, bet ir eiti toliau meno link. Dokumentinė fotografija turi paklausą meno rinkoje, o padalijimų praktiškai nėra. Noriu rengti daugiau parodų ir knygų.

– Kuris dailininkas jums patinka??

– Olandai – Vermejeris, Rembrantas, Bruegelis, Hieronymus Boschas. Renesanso menininkai. Cézanne’as, Matisse’as. Kai buvau vaikas, mano stalo knyga buvo Luvro paveikslų katalogas. Taip pat mėgau baisius filmus, siaubo filmus, Medicinos enciklopediją ir Edgarą Allaną Poe.

Pertraukiame interviu ir einame į parodos atidarymą. Kitą dieną vėl susitinku su Rena ir klausiu jos apie pirmąjį menininkės karjeros dešimtmetį. Mane domina žmonės, kurie jai padėjo.

– Net nežinau, nuo ko pradėti, – sako Rena. Pradėsiu nuo tų, kurie man padėjo Rusijoje. Lisa Factor, Anna Zekria, Larisa Greenberg. Tai yra pagrindiniai žmonės, kurie mane palaikė daugelį metų. Vis dar remia Larisa Grinberg, Vladimiras Dudčenko, Grinbergo galerija. Užsienyje dirba labai didelė žmonių komanda. Tarsi nebūčiau pamiršęs, kas..

– Galbūt galime pradėti nuo organizacijų?

– Taip, visų pirma, agentūra, kurioje dirbu nuo 2009 m., vadinasi „Institute for Artist Management” INSTITUTE . Ją sukūrė amerikiečiai Lauren Greenfield, garsi fotografė ir režisierė, ir jos vyras Frankas Eversas, buvęs agentūros VII. INSTUTE vykdomasis direktorius yra Mattas Schonfeldas. Jie subūrė labai gerų fotografų grupę ir visokeriopai mums padėjo. Malonu dirbti tokioje kūrybingoje grupėje.

– Kokia yra parama??

– Agentūra parduoda mūsų darbus, „reklamuoja” ir siekia komisinių. Agentūra „Photograhper” atstovauja man Rusijoje, o INSTITUTE atstovauja man visame pasaulyje.

Rena akimirką susimąsto, tarsi mintimis būtų persikėlusi į praeitį.

– Daug žmonių, daug ryškių prisiminimų. Pirmasis dalykas, kuris man suteikė jėgų patikėti savimi, buvo Tarptautinio dokumentinės fotografijos fondo „Fifty Crows” stipendija mano pirmajai mahalla istorijai. Mano pirmasis tarptautinis prizas ir pirmieji pinigai už fotografiją. Kai juos gavau, tikėjau, kad galiu išsilaikyti, todėl ėmiausi fotografijos.

Ir iš karto perėjo prie reikalo. „World Press Photo” seminare dalyvavau Joop Swart seminare. Gavau „Getty Images” redakcinę stipendiją – 20 000 dolerių – už savo nuotraukų projektą „Gelbėjimo linija”. Jau turėjau šiek tiek Azerbaidžano filmuotos medžiagos, todėl paprašiau dotacijos, kad galėčiau tęsti filmavimą palei visą naftotiekio perimetrą.

Ši dotacija leido man užbaigti projektą, kuris buvo labai svarbus mano karjeroje. Mano motinai palengvėjo ir ji susitaikė su mano karjeros pasirinkimu. Man taip pat padėjo Stanley Greene’as, fotografas, atvykęs į Baku 2006 m. Dirbome kartu. Aš buvau jo padėjėjas ir fiksuotojas kelionėse į Azerbaidžaną. Stenlis patarė Perpinjano fotografijos festivalio direktoriui François Leroy surengti mano parodą.

– Kaip vyko „World Press Photo” seminaras ir ką jis davė?

– Labai aktyvus! Nuo 9 iki 2 val. nakties įėjome į fotografavimo ritmą. Be perstojo kalbėjomės apie fotografiją. 12 mokinių ir 7 mokytojai septynias dienas. Susirinko aistringų, fotografija apsėstų žmonių grupė ir oras aplink juos ėmė trūkinėti..

Mūsų grupę sudarė profesionalūs fotografai, jau turintys darbo su žurnalais, leidėjais ir agentūromis patirties. Aš buvau išimtis, man tai buvo tik pradžia. Niekada nebuvau niekur publikuotas, neturėjau jokių žinių apie žurnalų pramonę. Labai svarbus buvo bendravimas su mokytojais ir labiau patyrusiais kolegomis.

– Ką veikėte po seminaro??

– Nuvykau į Niujorką susitikti su visų Amerikos žurnalų nuotraukų redaktoriais. Susipažinau su. Dalyvavimas meistriškumo pamokoje labai padėjo. Parašęs Simonui Norfolkui, kuris buvo vienas iš septynių seminaro mokytojų, nuvykau į Niujorką ir dabar jau turiu idėjų, kokias istorijas filmuoti.

Jis sakė, kad dažniausiai būna atvirkščiai: fotografas sukuria istoriją ir vyksta į Niujorką jos papasakoti. Tačiau man buvo įdomu sužinoti ir suprasti, kaip veikia žurnalų pramonė. Po metų amerikiečių „Newsweek” man davė užduotį nufotografuoti istoriją viršeliui.

2009 m. knyga „Rena Effendi’s Life Line” išleista keturiomis kalbomis: rusų, anglų, vokiečių ir ispanų.

– „Kalbant apie knygą, – priduria Rena, – esu labai dėkinga leidėjams Martinui Schiltui ir Leonidui Goussevui. Jie tikėjo manimi, palaikė mane ir investavo į knygos leidybą. Laikas ir pinigai. Knyga išleista keturių tūkstančių egzempliorių tiražu ir parduodama visame pasaulyje. Praėjusiais metais gavau Olandijos princo Klauso fondo prizą. Fondas remia kultūros projektus visame pasaulyje ir kasmet išrenka 11 laureatų iš įvairių kultūros sričių.

– Taigi apdovanojimas gali būti laikomas indėlio į pasaulio kultūrą pripažinimu?

– Taip! Man tai labai svarbu, nes tai peržengia fotografijos ribas į kitą kultūrinį lygmenį. Tai itin prestižinis apdovanojimas, kurį įsteigė Nyderlandų karališkoji šeima.

– Kaip prasidėjo projektas „Gyvybės linija”??

– Fotografuodamas mahalą, nedidelį Baku rajoną, kuris buvo netoli mano namų ir buvo nugriautas. Tai buvo mano pirmoji gatvės istorija. Ji buvo įtraukta į „Gyvybės liniją” kaip atskiras skyrius ir man svarbi, nes tai mano pirmoji dokumentinė istorija. Tai istorija. Kai tik pradedate fotografuoti, darote gražias nuotraukas, bet jos egzistuoja atskirai, kiekviena atskirai.

„Gyvybės linija” buvo mano pirmoji koncentruota istorija. Supratau, kaip kuriamas fotografinis pasakojimas, kokie yra jo elementai, struktūra. Iš tiesų ją sugalvojau gana greitai, nes nuo pat pradžių nefotografavau atskirų nuotraukų, o bandžiau jas sujungti į istoriją savo galvoje. Manęs nedomino fotografuoti atskirų kadrų.

– Iš kur žinote, kad istorija buvo nufilmuota??

– Tai labai sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų tai pasąmoninis jausmas. Ateina akimirka, kai išeinu į gatvę ir suprantu, kad mano intuicija, kuri visada mane veda ir nurodo, kur eiti, kur pasukti, ką daryti, dingo. Viduje tvyro tuštuma, ir aš suprantu, kad jau viską nufilmavau. Nesvarbu, ką fotografuoju: gatvę, miestą ar šalį.

Atvykstate ir suprantate: čia viskas ir baigėsi. Tikriausiai fotografuos kitas fotografas, bet taip jau yra su manimi. Tai grynai pasąmoninis ir emocinis dalykas, nėra jokio intelektinio pagrindimo. Mano knygoje paskutinis kadras iš tikrųjų yra paskutinis mano kelionės naftotiekiu kadras. Tai suglamžytas Turkijos žemėlapis, padarytas apleistoje mokykloje paskutiniame mano maršruto kaime. Šis kadras man buvo simboliškas. Supratau, kad istorija baigta.

– Kaip pasikeitėte per dešimtmetį??

– Didysis lūžis – perėjimas nuo nespalvotos fotografijos prie spalvotos. Pradėjau dirbti tik kaip nespalvotos fotografijos fotografas, projektas pareikalavo daug energijos, jėgų ir laiko. Kažką lygiagrečiai dariau spalvotai, bet nedaug. 2006 m. nuvykau į Hanalyko kaimą, kur pradėjau fotografuoti spalvotai. Po to aš buvau „sprogęs”. Supratau, kad man svarbi spalva.

– Ką jums reiškia spalva?? Jie tokie ryškūs ir sodrūs..

– Iš tiesų kiekviena istorija turi skirtingą spalvų schemą. Khanalyk – gyvos, atviros, natūralios spalvos: raudona, geltona, mėlyna, žalia. Juose jaučiama šiluma. Paimkime kitą istoriją, „Laimės namus”: čia spalvos yra netikros, techninės. Ir tai yra jų traukos galia. Ir tai yra pati istorija.

Visa tai netikra ir pretenzinga. Fasadas yra netikras. Plastikinė rožinė, plastikinė mėlyna… Pažvelkime į Černobylio istoriją. Čia spalvos taip pat natūralios, bet ne tokios ryškios kaip Hanalyke, o labiau pastoralinės, vaizdingesnės, vaizdingos, labai ramios. Turiu visai kitokį spalvų pojūtį. Spalvų gamą lemia istorija ir vieta. Tai ne mano vizija. Tai labiau mano tikros spalvos interpretacija.

– Ar sunku būti moterimi fotografe??

– Nežinau. Tokia jau mano prigimtis: visada sutelkiu dėmesį į teigiamus dalykus. Buvimas moterimi turi daug teigiamų dalykų. Visų pirma, moteris lengviau filmuoti, jos įsileidžiamos, nebijo. Jie visada siūlo pagalbą. Kai kuriose šalyse moteriai lengviau patekti į moters pasaulį.

Tai nėra sunku vyrui. Pavyzdžiui, Rusijoje galėčiau lengvai atsidurti kalnakasių duše arba įeiti į moterų kambarius, į kuriuos vyrams neleidžiama eiti. Šis prieigos momentas yra svarbus, moteriai daug lengviau. Kol kas man padėjo tik tai, kad esu moteris. Tiek darbe, tiek paaukštinant pareigas. Taip pat ir ekstremalioje situacijoje.

– Kaip ieškote temų savo projektams?? Jūsų nedomina laimingi ir turtingi?

– Iš tikrųjų tai klišė: laimingi turtuoliai ir nelaimingi vargšai. Mane labiausiai domina žmogaus prisitaikymo prie visų sąlygų fenomenas. Mane domina istorijos apie žmones, kurie pasižymi tam tikra charakterio stiprybe.

Sunkiomis sąlygomis stiprėja žmogaus charakteris. Man šis klausimas atrodo įdomiausias. Istoriją renkuosi ne vien dėl ekonominių ar socialinių priežasčių. Mane labiau domina mažiau prieinami, uždari sluoksniai. Pavyzdžiui, Irane filmavau Teherano elitą.

– Jūsų požiūris į blizgią fotografiją?

– Yra gerų blizgučių, gerų autorių, o vidutinis blizgutis yra nuobodus, neįdomus. Dirbau italų „Vogue”, Venecijos bienalėje fotografavau menininkų portretus, tačiau fotografuoju savo stiliumi. Nebūtinai blizgūs žurnalai užsako blizgias nuotraukas. Dažnai jie užsako žurnalistinį fotografavimą.

„Marie Claire” buvo išspausdinta istorija apie Kirgizijos moteris, kuri sukėlė didelį atgarsį. Iš pastarųjų fotografijų dvi įdomiausios buvo „American Women’s More” užduotys – apie Černobylio moteris ir apie moterį Tailande, kuri išgelbėjo 39 dramblius!

– Kaip manote, koks turėtų būti fotografijos mokymas??

– Tai priklauso nuo žmogaus tipo. Vieniems patinka mokytis iš gyvenimo, kitiems – sėdėti klasėje. Tačiau reikia daugiau praktikos. Dabar yra internetas ir prieiga prie visko. 2002-2005 m. gyvenau tarsi vakuume. Baku buvo trys ar keturi žmonės, kuriems galėjau parodyti savo nuotraukas. Nepaisant to, padariau nuotraukas, kurios pateko į knygą.

– Kas yra jūsų tėvai ir kas yra svarbu jūsų gyvenime??

– Šeima ir darbas. Šeima darbas. Vienu lygmeniu. Tikiuosi, kad man nereikės rinktis. Kol man pavyksta išlaikyti pusiausvyrą. Mama yra filologė. Galima sakyti, žemiškas žmogus. Ji man labai padėjo, įskiepijo požiūrį, kurį galima pavadinti „realybe”.

Tėtis – biologas, entomologas, kūrybingesnis žmogus. Jis keliavo po Kaukazą ir Pamirą ir per keturiasdešimt metų surinko devyniasdešimt tūkstančių drugelių. Jis buvo apsėstas savo darbo. Noriu išleisti knygą – jo drugelių ir mano nuotraukų. Tačiau tai yra atskiras projektas ir atskira paskaita.

Seni naftos telkiniai. Balakhani. Azerbaidžanas, 2010 m

Seni naftos laukai. Balakhani. Azerbaidžanas, 2010 m. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Raitelis ant žirgo, 2006 m. birželis

Kalnų gyventojas ant žirgo, 2006 m. birželis. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Moteris kepa duoną tandoor keptuvėje, 2006 m. birželis

Moteris kepa duoną tandoor keptuvėje, 2006 m. birželis. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Veidrodis prie nebaigto statyti namo. Bibi-Heybat, Azerbaidžanas. 2005

Veidrodis priešais nebaigtą statyti namą. Bibi-Heybat, Azerbaidžanas. 2005. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Ošo parke esančios šaudyklos savininkas. Kirgizija. 2007

Parke esančios šaudyklos savininkas. g.Ošas. Kirgizija. 2007. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Gulia. Jauna uzbekė. 2007

Gulya. Jauna uzbekė. 2007. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Rena Effendi. Šeima, laukianti savo vestuvių šventės. Ošas, 2007 m

Rena Effendi. Šeima, laukianti savo vestuvių šventės. Ošas, 2007 m. Su Grinbergo galerijos leidimu

Sužadėtinės namai. Khinalig kaimas. Azerbaidžanas, 2006 m

Sužadėtinė namuose. Hynalyg kaimas. Azerbaidžanas, 2006 m. Su Grinbergo galerijos leidimu

Iš filmo

Iš „House of Happiness”, 2007 m. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Nuotaka miegamajame. Khinalik kaimas. Azerbaidžanas, 2009 m

Nuotaka miegamajame. Chynalyko kaimas. Azerbaidžanas, 2009 m. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Berniukas su žemėlapiais. Mahala. Baku. Azerbaidžanas. 2003

Berniukas su kortelėmis. Mahalla. Baku. Azerbaidžanas. 2003. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Mergaitė po šventės pasidengė

Mergaitė, padengta „blizgučiais” po atostogų. Tbilisis. Gruzija. 2006. Su Grinbergo galerijos leidimu.

Įvertinkite šį straipsnį
( Dar nėra įvertinimų )
Jurgis Urbonas

Sveiki, esu Jurgis Urbonas ir esu patirties turintis konsultantas, specializuojantis namų aparatūros srityje. Turėdamas daugelį metų patirtį, mano tikslas - dalintis žiniomis ir patarimais apie naudingus namų aparatus.

Baltoji technika. Televizoriai. Kompiuteriai. Nuotraukų įranga. Apžvalgos ir testai. Kaip pasirinkti ir pirkti.
Comments: 2
  1. Aurimas

    Koks projekto tikslas ir kokios istorinės ir geografinės vietos įtaka atsispindi Rena Effendi galerijoje?

    Atsakyti
  2. Gediminas Mačiulis

    Kokia istorija ir vieta daro įtaką Rena Effendi galerijos spalvų gamai?

    Atsakyti
Pridėti komentarų