Skaitmeniniai fotoaparatai: kur veda kelias į debesijos paslaugas?

Fotoaparatus tai taikoma visoms kategorijoms ir klasėms kuria ir tobulina inžinieriai, o ne dizaineriai ir menininkai. Iš Lietuvos gali atrodyti, kad tai yra geriausia: judėjimas nuo inžinerinės praeities link misticizmo gąsdina, išsilavinimas nuvertinamas ir degraduoja, o dizainerių tarpe vyrauja nuomonė, kad jie visi yra neišsilavinę ir netalentingi veltėdžiai….. Kaip sakoma, augalai stovi. Tačiau technokratija turi ir trūkumų.

Dramatiški technologijų pokyčiai, pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų, pasirodo, yra ne kas kita, kaip plataus masto plėtra. Optika, skiriamoji geba ir procesoriaus našumas – visa tai yra kokybiška, tačiau nesuteikia išskirtinės patirties.

Jau seniai turime pakankamai megapikselių

„Sisteminiai” fotoaparatai be veidrodžio – didžiausias naujovių pavyzdys naujausioje fotografijos istorijoje – konservatoriams kelia sunkumų. Pakanka prisiminti, kaip pirmuosiuose modeliuose, jau panaikinę veidrodį, dizaineriai atkakliai kartojo tas pačias nusibodusias temas. Kodėl reikia gaminti DSLR be veidrodžio?

Galima sakyti, kad fotoįrangos pramonė yra sena ir gerai apgalvota, todėl čia sunku sugalvoti ką nors stulbinamai naujo, net neišskiriant naujo dizaino.

Galbūt taip. Tačiau turime elektrinius automobilius ir penkių durų kupė, nesveriančius nešiojamuosius kompiuterius, „postkompiuterines” planšetes, robotus dulkių siurblius ir išmaniuosius televizorius.

Realus gyvenimas sparčiai keliasi į internetą, socialinė žiniasklaida iš esmės keičia visuomenę. Ir tik itin maži ir itin maži kompaktiški fotoaparatai išliko tokie, kokie buvo prieš dešimt metų.

O bandymas sukurti gražų fotoaparatą neišvengiamai veda prie struktūriškai niekuo neišsiskiriančio „point-and-shoot” tiesiogine prasme arba septintojo dešimtmečio dizaino kopijos. Pastaroji pasirodo esanti sena, bet – sąžiningai! – ne itin bjaurus..

Kompiuterių techninės įrangos rinkoje yra „Apple”. Per keliolika metų įmonė iš naujo sukūrė mobilųjį telefoną, programinės įrangos kūrimo ir platinimo principus bei planšetinį kompiuterį. Kartu jie įrodė, kad sudėtinga įranga, nors ir funkcionali bei patogi, gali būti graži ir madinga.

Yra daug būdų, kaip elgtis su kultiniu prekės ženklu ir jo vartotojais. Tačiau „Windows Mobile” prieš „iPhone” daugelį metų buvo negailestingai ydingas IT žaislas, nešiojamieji kompiuteriai be „MacBook” serijos vis dar būtų surinkti iš storo plastiko, o „mygtukai” – taip pat laiko patikrintas sprendimas – išliktų dominuojančiu mobiliojo ryšio formatu. Interneto planšetę nepagrįsti „Apple” pasekėjai vėl paverčia nešiojamuoju kompiuteriu.

„Apple” nebėra ir vargu ar vėl bus fotografijos techninės įrangos rinkoje ištikimiems gerbėjams pakanka „iPhone” fotoaparatų ir „Instagram” programos .

Labai blogai! Rinkdamasis fotoaparatą norėčiau matyti ne naujus skaičius, o naujas idėjas. Keisti ne dėžutę į dėžutę, bet apskritai permąstyti fotografijos technologijos principus ir pagrindus. Dydžio, valdymo, ryšio galimybių, bent jau gražios sąsajos ar dizaino.

Kartais tai daro tokios bendrovės kaip „Sony” ir „Samsung. Turėtume spausti toliau – megapikselių mums užteks ilgam. Naujoms technologijoms trūksta kūrybiškumo.

„Debesų” aukščio siekimas

Tema „ir šie yra dideli, bet penkiese po penkis” jau seniai gyvuoja, bet neprarado savo aktualumo gyvenime. Vėžių pasirinkimas vis dar sudėtingas, o žvelgiant į dabartinę kompaktiškų „sisteminių” fotoaparatų rinką, vis tiek norisi „didelių ir trijų”.

Naujausias „Samsung NX” asortimento atnaujinimas yra neįtikėtinai patrauklus iš karto daugeliu atžvilgių. Viena vertus, jie tiesiog gražūs, o gražios technologijos yra geriau nei negražios.

Antra, įdomi yra „Samsung” idėja integruoti fotoaparatą į tai, kas vadinama šiuolaikinio naudotojo „skaitmenine aplinka”. Paprasčiau tariant, išmokyti fotoaparatą bendrauti ir įvairiais būdais sąveikauti su telefonais, planšetiniais kompiuteriais, televizoriais ir net su savininko socialine žiniasklaida bei kitomis interneto paslaugomis. Nuotraukų įkėlimas į debesų saugyklą ir išmaniojo telefono naudojimas kaip nuotolinio belaidžio vaizdo ieškiklio!

Visa tai įvairūs gamintojai vienaip ar kitaip bandė įgyvendinti jau anksčiau „Samsung. Tačiau, pirma, kiekvienas iš jų atskirai toli gražu neatitiko „priemonės”, o antra, niekas dar to nepadarė beveidrodžių fotoaparatų klasėje.

„Samsung” technologija taip pat nėra nepriekaištinga, tačiau tai geras, ambicingas bandymas, o ne pasiteisinimas, pavyzdžiui, galimybė įkelti nuotraukas į namų kompiuterį namuose, prieš tai įdiegus ir sukonfigūravus sudėtingą ir nesuprantamą programinę įrangą.

„Samsung NX” asortimentas taip pat pasižymi tuo, kad prie sistemos galite įsigyti papildomų objektyvų. Tai reiškia, kad net ir ribotoje pasiūloje yra pakankamas pasirinkimas ir santykinai tinkama kaina. Kita medalio pusė – tai priminimas apie „nesubalansuotą” to paties NX200 programinės įrangos branduolį pirmosios kartos veikė daug patikimiau ir gražiau , taip pat prieštaringai vertinamas kūrėjo sprendimas pačiam gaminti jutiklius.

Dabartinio NX 20 megapikselių jutiklis nėra labai universalus: vienose situacijose jis yra geras, tačiau kitose akivaizdžiai prastesnis už kitus konkurentus. Po tris Eurolius. Tačiau mažas.

Tobulas fotoaparatas būtų toks, kurį „Samsung” būtų galėjusi nusipirkti „Canon” elektroniką ir matematiką iš „PowerShot G1 X”, pvz. Dėl gana „didelio kaip vakar”, gera idėja jį perkonstruoti į mažesnį korpusą, pvz., „Sony NEX-5N” su atlenkiamu ekranu. Tai būtų vienu ypu pašalinę visą pirkėjo nerimą.

Tačiau ankstesnis klasikas apie tai rašė: „Jei Nikanoro Ivanovičiaus lūpos…”. – ir t. t., bet turite rinktis iš to, ką turite. Džiugu, kad, nepaisant kai kurių vietinių trūkumų, vis dar yra iš ko rinktis.

Metų veidrodinis fotoaparatas 800 numeriu?

Pavasaris į fotografijos rinkas neatnešė daug naujų produktų, tačiau fotografų bendruomenė vis dar gyvena diskusijomis apie sensacingiausią šių metų fotoaparatą – Nikon D800. Kai buvo pristatytas „Canon EOS 1X” – aukščiausios klasės fotoaparatas, kurio dar nebuvo galima parduoti, visi sustingo laukdami, kaip į tai reaguos „Nikon”.

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo, tačiau jis nebuvo itin netikėtas: paaiškėjo, kad „Nikon D4” yra gana artimas amžinam varžovui geriausių reportažų segmente. Tačiau priešpaskutiniame viso kadro sektoriuje profesionalai patyrė tikrą šoką. Visi tikėjosi šiek tiek pablogintos „keturių” versijos vargšams, tačiau deklaruojama 36 megapikselių skiriamoji geba palyginti nebrangiam fotoaparatui išblaškė fotografų bendruomenę.

Skaitmeniniams fonams už realius pinigus yra tikras konkurentas. Internete pasirodžius pirmiesiems bandomiesiems kadrams, abejones greitai pakeitė susijaudinimas, o vaizdo įrašų profesionalų atsiliepimai tik dar labiau pakurstė karštas diskusijas forumuose.

Dabar, kai „Nikon D800” jau parduodamas ir turi daug laimingų savininkų, galime drąsiai teigti, kad jis tikrai yra „metų fotoaparatas”, nepriklausomai nuo prizų skaičiaus ar konkurso kokybės.

Fotografai ilgai įtikinėjo vieni kitus ir kitus, kad megapikselių skaičius nėra svarbiausia ir kad reikia atsižvelgti į kitas specifikacijas, ir daugeliu atžvilgių jie buvo teisūs. Iš tiesų, tankiai supakuoti į mažus jutiklius, atsižvelgiant į palyginti primityvų fotoaparate esančių procesorių darbą, rezultatas nebuvo įspūdingas.

Net į aukščiausios klasės fotoaparatų pavyzdžius negalima žiūrėti rimtai, nes prietaisas, kurio kaina viršija vidutinio ruso metines pajamas, yra nepasiekiamas kaip mėnulis danguje. Taigi dauguma profesionalų buvo patenkinti 12-16 megapikselių raiška savo biuro dėžutėje ir apie tikrai didelės raiškos nuotraukas daug negalvojo. „Nikon” nustatė naują kokybės kartelę profesionalams.

Tiesą sakant, ką tik pradėjo ryškėti nauja tendencija. Po tam tikro „stabilaus laikotarpio” atsirado naujų jutiklių, gerokai padidėjo procesorių galia, o kietosios būsenos saugykla tapo gerokai pigesnė. Kartu su pažangesniais failų apdorojimo algoritmais tai leido smarkiai padidinti naujų modelių megapikselių skaičių.

Vienas po kito pasirodo „Sony” mėgėjiški fotoaparatai su didesniais nei 20 megapikselių jutikliais, o nuo jų neatsilieka ir kitos bendrovės. Taigi specialistai savo noru turi galvoti apie tai, kokį rezultatą jie sukuria. Natūralu, kad daugumai galutinės analizės vaizdų nereikia didelės skiriamosios gebos, todėl galima manyti, kad norint išsisukti, užtenka nustatyti reikiamą skiriamąją gebą darant nuotrauką.

Tačiau visi fotografai nustato didžiausią skiriamąją gebą ir mažiausią suspaudimą, kad ir ką fotografuotų. Visi nori kokybės iki ribos, o gamintojai į tai reaguoja..