Ultragarsu gydomi ne tik delfinai

Ultragarsas – vienas iš dažniausiai naudojamų fizioterapijos metodų, mūsų šalyje taikomas jau daugiau kaip 50 metų. „Ultragarsas lotyniškai reiškia „aukščiau”, „anapus”. Ultragarsas – tai tie patys garsai, kurie mus tiesiog supa: juos skleidžia gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai; jie sklinda mūsų balsais, vėjo ošimu, smėlio šnarėjimu ar sniego girgždėjimu po kojomis. Bet mes jų negirdime, nes už galimybę kalbėtis tarpusavyje sumokėjome.

Dėl technologinės pažangos ultragarsas iš didelio ir nepatogaus aparato, kuriuo buvo atkuriami neoptimalūs vaizdai, tapo nešiojamu, lengvai naudojamu ir sudėtingu prietaisu. Šiai evoliucijai reikėjo glaudžios fizikos, fiziologijos, medicinos, inžinerijos ir kontrolės vienovės.

Šiandien žmogus išmoko generuoti ir „girdėti” ultragarsą, bet… tik fizioterapijos prietaisų pagalba. Ši perspektyvi medicinos sritis neseniai tapo visaverte biomedicininės radiofizikos sritimi.

Ultragarso terapija pagrįsta specifine ultragarso ir žmogaus kūno biologinių audinių sąveika. Ultragarso virpesiai sklinda per žmogaus audinius pakankamai giliai ir turi ryškų gydomąjį poveikį.

NEGIRDIMOS GYVENIMO BANGOS

Žmogaus ausis girdi įvairių dažnių arba bangų ilgių garsus – nuo 17 Hz 20 m iki 20 000 Hz 1,65 cm . Tiesa, su amžiumi šis intervalas siaurėja. Tačiau žmogus girdi ne visus žemus ir ne visus aukštus garsus. Infragarsų jų dažnis mažesnis nei 17 Hz ir ultragarsų jų dažnis didesnis nei 20 000 Hz žmogus negirdi, nors gamtoje jie yra nuolat.

Pavyzdžiui, infragarsas sklinda vandenyne per audras ir povandeninius žemės drebėjimus, o sausumoje – kai upės lūžta ledų sangrūdų metu. Medūzos, žuvys, jūriniai paukščiai ir kiti jūros gyvūnai gali priimti žemus dažnius. Aptikę infragarsą, jie stengiasi iš anksto palikti pavojingas zonas.

Žmogus negirdi infragarsinių virpesių, bet tai nereiškia, kad jų nejaučia. 6 hercų dažnis gali sukelti nuovargį, liūdesį ar jūros ligą. 7 Hz dažnio infragarsas yra ypač pavojingas: mirtis gali ištikti dėl staigaus širdies sustojimo. 5 Hz dažnis pažeidžia kepenis, o kai kurie infraraudonieji dažniai gali sukelti beprotybės priepuolį. Tam tikri žemo dažnio garsai veikia smegenų klausos analizatorius ir netgi gali „įtikinti” žmones mesti rūkyti, laikytis dietos, išmokti užsienio kalbos ir pan.d. Tai naudojama vadinamajam „kodavimui”.

o didžiausias garsas, kurį žmogus gali išgirsti, yra uodų girgždesys. Tačiau net ir aukštesni garsai daugiau kaip 20 000. virpesių per sekundę žmonėms nebėra girdimas – tai ultragarsas. Žmonėms ultragarsiniai virpesiai nepažįstami, nors katės, šunys ir kiti gyvūnai juos girdi ir naudoja.

Šunys gali aptikti iki 60 000 Hz dažnį, o katės ir pelės – dar didesnį. Tačiau nė vienam iš jų nepatinka stiprus ultragarsas. Šunis galima laikyti pagarbiu atstumu naudojant ultragarsinius kišeninius šunų tramdytuvus, o žiurkių ir pelių galima atsikratyti naudojant specialius ultragarsinius įtaisus.

Ultragarsą taip pat skleidžia ir jaučia delfinai, šikšnosparniai ir įvairūs vabzdžiai. Tačiau šikšnosparniai pasižymi fantastiškiausiu klausos aštrumu ultragarso diapazone. Skrisdami jie siunčia nutrūkstamus 30 000-150 000 Hz, o kartais ir aukštesnio dažnio ultragarsinius signalus, o tarp jų esančiose pauzėse jų ausų lokatoriai fiksuoja mažiausių musių aidą.

Ultragarsinė echolokacija leidžia šiems unikaliems skraidantiems gyvūnams dideliu greičiu aptikti net 0,1 milimetro storio laidus. Tokių aukštų rezultatų nepasiekia net patys pažangiausi radarai.

Maskvos ausų, nosies ir gerklės tyrimų instituto mokslininkų komanda, tyrinėdama antropoidų garso suvokimą, nustatė, kad jų garsų diapazonas yra mažesnis nei kitų gyvūnų, tačiau vis tiek siekia 40 000 Hz. Pasirodo, kad čia svarbus vaidmuo tenka kalbos komunikacijai. Žmonės palaipsniui prarado poreikį, kad naudingai informacijai perteikti reikalingas platus balso dažnių diapazonas. Atsiradus kalbai, ultragarso suvokimas tapo nereikalingas.

Kaip ir infragarsas, ultragarsas suteikia balsui emocinį atspalvį, jame yra informacijos apie malonumą, baimę, nusivylimą ir pan.d. Šie garsai, kurių dažnis siekia iki 100 000 Hz, o kartais ir daugiau, vis dar skamba mūsų balse, tačiau juos vis sunkiau suvokti.

Nes plačiausią minčių spektrą galima perteikti žodžiais nuo 200 Hz iki 5000 Hz dažniais, tačiau taip galima nuslėpti savo neigiamus tikruosius ketinimus. Tačiau kai kurie žmonės, dažniausiai moterys, vis dar gali aptikti ultragarso garsus ir pajusti kalbančiojo nuotaiką. Kalbančiojo kalbos ultragarso analizė labai sėkmingai naudojama „melo detektoriuose”.

Tačiau mūsų balso stygos nėra vienintelės, galinčios skleisti ultragarso virpesius. Tokie virpesiai apskritai būdingi bet kuriam gyvam audiniui, ir tai buvo eksperimentiškai įrodyta IRE RAS Biomedicininės radioelektronikos tyrimų centro fizinių ir matematinių mokslų daktaro V. V. Kozlovo tyrimais.i.

Pasečnikas, kuris, kurdamas savo diagnostikos priemones, naudojo natūralius gyvų biologinių objektų, tokių kaip raumenys, kraujagyslės, kepenys, inkstai ir kt., ultragarsinius virpesius.d. – kurti medicininės diagnostikos aparatus.

Mechaninės mikrovibracijos mikrovibracijos organizme atsiranda ne tik dėl širdies pulso aktyvumo infragarso dažniai ir kraujagyslių bei raumenų veiklos garso dažniai , bet ir dėl aplinkos poveikio.

Žmogaus kūno audinių ultragarso bangos iš didelio gylio išplaukia į paviršių ir perduoda svarbią informaciją apie įvairių organų būklę. Taigi visi mūsų organai tiesiog „dainuoja unisonu” ultragarso dažniais.

DELFINAI „MATO” VERKIANTĮ KŪDIKĮ

Ne paslaptis, kad kai kurie gyvūnai neabejotinai „skaito” mūsų pasąmonę, atspėja slapčiausius mūsų troškimus.

Kitoje Golfo srovės pusėje, Grassy Key, visai netoli Majamio, yra Floridos delfinų tyrimų centras. Centro psichologas Davidas Nathansonas atliko įdomų eksperimentą. Jis įbrido į vandenį laikydamas penkiametį Billy Raynerį, kuris nuo gimimo serga Dauno liga.

Pasigirdus dresuotojo švilpukui, delfinas Aleta pribėga prie žmonių. Nathansonas parodo berniukui žaidimų aikštelės nuotrauką ir klausia: „Kas tai yra?”. Bilis nepatenkintas maivosi. „Jei norite žaisti su Aletha, turite jai pasakyti, kaip tai vadinasi”, – tvirtina Nathansonas. „Šliaužynė”, – išpyškina Bilis. Sceną stebėjusi jo motina linksmai pliauškia rankomis. Pirmą kartą gyvenime sūnus atpažino ir teisingai įvardijo daiktą be raginimo.

Nathansonas pasodina berniuką ant delfino, kad šis šiek tiek pasivažinėtų. Nathansono teigimu, „tarp jų yra supratimas, kurio negaliu paaiškinti”. Gyvūnai su berniuku elgiasi labai švelniai, tarsi suprasdami, kad jis kitoks. O Bilis pradeda mokytis iš anksto.

Atlikdami vieną tyrimą po kito, mokslininkai daro netikėtų atradimų apie šiuos mįslingus žinduolius. Jie teigia, kad delfinai kalbasi tarpusavyje, praneša apie save ir kitus būryje esančius delfinus švilpdami ir ateidami vienas kitam į pagalbą. Delfinai turi tikrą radaro sistemą ultragarsinį sonarą, kuris yra jų kaukolės dėžėje , kuria jie ausimis „mato” povandeninius akustinius vaizdus, „šviečiančius” pro sutiktus objektus.

Naudodami ultragarso bangas, jie „mato” ir atpažįsta drumstame vandenyje ir tamsoje 100 metrų atstumu bet kokį žmogaus kumščio dydžio objektą ir gali aptikti net mažą granulių kūnelį už kelių dešimčių metrų. Ultragarsas padeda delfinams lengvai orientuotis ir atskirti, pavyzdžiui, gyvą žuvį nuo tokio pat dydžio ir formos negyvo objekto. Jie gali imituoti garso signalus, keistis akustiniais vaizdais.

Protingi delfinų gebėjimai ir jų prisirišimas prie žmonių paskatino Amerikos delfinų tyrimų centro psichologą Davidą Nathansoną imtis neįprastų eksperimentų. Su 15 delfinų psichologas dirba su vaikais ir suaugusiaisiais, sergančiais tokiomis ligomis kaip Dauno sindromas, vandenė, cerebrinis paralyžius, raumenų distrofija, galvos ir stuburo traumos.

Kai 1989 m. šešiametis Deanas Paulas Andersonas pirmą kartą susidūrė su Nathansonu, jis negalėjo ištarti nė žodžio. Jis gimė sirgdamas Dauno liga, buvo labai drovus ir uždaras. Tačiau po kassavaitinių užsiėmimų Dynas Polas tapo kalbus ir bendraujantis vaikas. Delfinams pavyko rasti raktą į jo sąmonę, ir Deanas-Paulas „atsivėrė”.

Delfinų biofizinis poveikis normalizuoja smegenų žievės veiklą, širdies ir kraujagyslių sistemą. Iš tiesų delfinai netgi gali „matyti” sergantį vaiką, kuris verkia. Daugelis mokslininkų mano, kad delfinai yra vieni protingiausių gyvūnų pasaulyje.

ATSAKAS Į „GIMTĄJĮ” ULTRAGARSĄ

Žmogaus kūnas yra sudėtinga, dinamiška, savaime besireguliuojanti svyruojanti sistema, kuri gali reaguoti į išorinius dažnio smūgius. Žmogaus kūno funkcinė dinamika atsispindi jo fizinių laukų ir spinduliuotės dinamikoje: infraraudonųjų, akustinių, optinių, elektromagnetinių.

Kadangi mūsų organai ir įvairūs audiniai vibruoja ir skleidžia ultragarsą, subtilūs šį procesą kontroliuojantys mechanizmai yra pažeidžiami net ir silpniausių išorinių akustinių laukų. Bet koks didelio intensyvumo ir trukmės garso dirgiklis sukelia akustinę traumą.

Intensyvus didesnis nei 95 decibelų triukšmas ypač kenkia organizmui. Decibelas – tai viena dešimtoji garso stiprumo matavimo vieneto dalis pavadinta telefono išradėjo A. Skambutis . Nulis 0 decibelų yra mažiausias garsas, kurį žmogus jaučia, ir vadinamas klausos slenksčiu. Kylantis lėktuvas viršija ribinį garso stiprumą daugiau nei 10 trilijonų kartų daugiau nei 95 decibelai .

Triukšmas sukelia periferinių kraujagyslių susiaurėjimą, širdies plakimą, galvos skausmus, neįprastą blyškumą ir neuropsichiatrinius sutrikimus. „Skrandis negali suvirškinti garsių garsų, todėl gali net atsirasti opų. Taigi specialios ausinės ir šalmai ne visada apsaugo mus nuo neigiamo garso triukšmo poveikio.

Kita vertus, Senovės Rytuose buvo kankinama tyla, kai nusikaltėlis buvo įkalinamas specialiame „tylos bokšte”, į kurį negalėjo prasiskverbti joks garsas iš išorės. Psichikos, o vėliau ir kitų kūno funkcijų sutrikimas baigėsi mirtimi. Ir tai yra teisėta. Silpni dirgikliai sužadina gyvybinius procesus, vidutiniai – stimuliuoja, stiprūs – slopina, o labai stiprūs – paralyžiuoja. Tačiau visiškas jų nebuvimas taip pat sukelia kai kuriuos sutrikimus.

Kiekviena gyvybės forma turi savo unikalų bioelektrinių vibracijų spektrą, t. y.e. Kiekvienas mikro- ir makroorganizmas turi savo dažnių spektrą. Kiekvienas žmogus taip pat turi savo ląstelių ir organų vibracijos dažnius. Garsus vokiečių mokslininkas Morelis, sukūręs biorezonanso teoriją ir technologiją, „išskaidė” žmogų į konkrečias organų ir sistemų dažnių lentynas.

Prieš jį net daktaras Reinhardas Vollis, popiežiaus apdovanotas už elektropunktūros žemo dažnio elektros impulsų poveikio atradimą, nustatė, kad, tarkime, kepenys „veikia” 7 hercų, širdis – 5 hercų, inkstai – 9 hercų virpesiais. Morelis žengė dar toliau, siekdamas atskleisti dažnių ir organų ryšį. Yra daugiau nei 64 parametrai. Sunku įsivaizduoti tokį skaičių reguliatorių, kurie apskritai normalizuoja sveikatos būklę.

Žmogaus kūnas gali ne tik reaguoti plačiu dažnių diapazonu iki 10 Hz ir aukštesnių , bet taip pat reaguoja aiškiai išreikštomis reakcijomis į atskirus dažnius, stimuliuojančio signalo amplitudė gali būti nereikšmingai maža t. y.e. yra žemiau juslinio suvokiamo slenksčio .

Rezonansinės biostimuliacijos idėją patvirtino A. ja. Kramer apie vibracijos poveikį kūnui. Vibropatija tam tikrame dažnių diapazone turi gydomąjį ir regeneracinį poveikį. Biologinis rezonansas – tai staigus biologinės sistemos virpesių amplitudės padidėjimas, kai iš išorės pasiūloma priverstinė vibracija, kurios dažnis palaipsniui artėja prie pačios sistemos dažnio. Labiausiai juntami išorinio gydomojo poveikio dažniai, kurie egzistuoja pačiame sveikame kūne.

Ligos metu sutrinka natūralūs organizmo bioritmai. Optimaliai parinkti fizioterapijos prietaisų ultragarsinių virpesių parametrai sukelia organizmo atsaką, atkuriantį natūralius akustinio lauko bioritmus.

Taigi, esant ryškiam funkciniam vidaus organų ritminės veiklos sutrikimui, organizmui galima „primesti” sveikas bangas vibracijos charakteristikas . Šiuo ritminio aktyvumo organizavimo principu grindžiami šiuolaikiniai biorezonansinės terapijos prietaisai, kurie yra nuostabūs „filtrai”, galintys automatiškai filtruoti ligos bangų dažnius nuo „sveikatos bangų”.

Fizioterapinių prietaisų akustinių laukų dažnis ir intensyvumas parenkamas taip, kad žmogaus organizmas šiuos ultragarsinius virpesius suvoktų kaip savus ir nesipriešintų šiam poveikiui, vaizdžiai tariant, prisitaikytų prie normos, atkurtų sveiko organizmo biologinių ritmų genetinę atmintį.

Prietaisų skleidžiami ultragarsiniai virpesiai perduodami į smegenis, o žmogaus nervų sistema priversta prisitaikyti prie naujo sveiko ritmo ir persijungti į naują nervinę veiklą. Esant tam tikriems žemiems fiziologiniams vykstantiems organizme dažniams, net ir labai mažos amplitudės išoriniam ultragarso poveikiui, normalūs ir patologiniai organizmo virpesiai labai sustiprėja ir susilpnėja.

Taigi biorezonansinės terapijos prietaisų esmė yra ta, kad jie reguliuoja ir aktyvina paties organizmo gynybines jėgas kovai su ligomis, leidžia savaime pasveikti niekaip nepažeidžiant organizmo energijos ir informacijos pusiausvyros. Pats kūnas, didžiausias pasaulio gydytojas ir vaistininkas, gali išgydyti įvairių organų ligas.

GYDOMASIS ULTRAGARSINIS „GREITASIS PAŠTAS”

1954 m. vokiečių gydytojas R. Vollis galėjo atsitiktinai pastebėti, kad pacientas, kuris, matuodamas biologiškai aktyvių taškų ant odos organų projekcijų potencialą, ranka palietė vaistą, pakeitė rodmenis. Taip buvo padarytas atradimas: vaistai net per atstumą keičia žmogaus ir jo organų – širdies, inkstų, kepenų ir visų sistemų – energetinę būklę.

Nustatyta, kad ypač gerai veikia homeopatinės priemonės. Tikriausiai todėl, kad, kaip rodo tyrimai, jie pasižymi itin ryškiu bangų pobūdžiu. Kiekvienas vaistas yra savotiškas bangų generatorius, esantis alkoholiniame tirpale, tinktūroje arba tiesiog vandenyje, aliejinėje emulsijoje, kreme, tepale.

Yra žinoma, kad ultragarsas gali padidinti ląstelių membranų membranų pralaidumą ir paspartinti medžiagų apykaitos procesus difuzijos plitimo būdu, o uždegimo apimtų audinių pH kiekybinis aktyvaus terpės rūgštingumo arba šarmingumo matas pakeitimas į šarminę pusę sukelia staigų uždegiminių reiškinių ir skausmo sumažėjimą.

Ultragarsas turi dar vieną nepaprastą savybę – padidinti odos pralaidumą. Juk mūsų oda yra unikali apsauga nuo svetimų komponentų patekimo į mūsų organizmą. Tik labai nedaug vaistų ir hormonų iš tikrųjų gali prasiskverbti į odą labai mažais kiekiais.

Šiandien fizioterapijoje plačiai taikomas ultrafonoforezės metodas lot. ultra = „aukščiau, už” + graikų kalba = „aukščiau, už, už, už” + graikų kalba = „aukščiau, už, už, už, už, už, už, už, už, už, už, už”. phōnē – „garsas” + phorēsis – „nešimas, pernešimas”, sinonimas „fonoforezė” vaistų, kurie apjungia dviejų veiksnių poveikį tam tikroms kūno sritims: fizinio t.e. ultragarsas ir kartu su juo į organizmą suleidžiama cheminė medžiaga vaistas .

Atliekant medicinines ultrafonoforezės procedūras, kai vaistas patenka tarp emiterio ir odos, mažos vaisto dozės kaupiasi vadinamajame odos depe, kurį organizmas per ilgą laiką naudoja taupiai, kad paveiktų patologinį procesą.

Ultrafonoforezei parinkti vaistai, kurie ultragarsu veikia vienakrypčiai, kad sustiprintų vieną jo veikimo pusę: analgetikai, spazmolitikai, priešuždegiminiai vaistai ir kt.

Bendras ultragarso prietaiso ir vaistų poveikis kelis kartus padidina jų terapinį poveikį. Veikiant ultragarso slėgiui vaistų molekulės tampa judresnės, greitai ir tiesiogiai prasiskverbia giliai į audinius fonoforezė , iš kur lengvai pasklinda difunduoja į kraują ir limfą.

Tai leidžia pasiekti reikiamą veikliosios medžiagos koncentraciją norimuose odos sluoksniuose ir taip pasiekti didžiausią veiksmingumą. Labai veiksminga ultrafonoforezė su priešuždegiminiais, kraujagysles plečiančiais, skausmą malšinančiais tepalais, antibiotikais nuo traumų, stuburo, sąnarių ir dermatologinių ligų.

Vienas iš ultrafonoforezės privalumų yra tai, kad nėra jatrogeninio sukeliančio antrines ligas žalingo poveikio vidaus organams, ypač virškinimo traktui, kuris dažnai atsiranda farmakoterapijos metu, ypač sistemingai vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo pvz., aspiriną acetilsalicilo rūgštį , ibuprofeną, naprokseną, ketorolaką, butadioną ir t. t. , kas dažnai pasitaiko gydant nesteroidiniais analgetikais. .