Vadimas Gippenreiteris yra mūsų viskas

Ėjimas pas Vadimą Gippenreiterį buvo tarsi pirmas pasimatymas: nervingas, nervingas, vėluojantis. Jau kurį laiką jo nemačiau. Man tai labai daug reiškia – ir

žmogaus ir fotografijos. Yra tokių retų stebuklingų žmonių. Vadimas Jevgenjevičius yra vienas iš jų. Kai dirbau „Ogonyok”, ateidavau pas jį fotografuotis. Kalbėjomės, jis pasakojo apie savo gyvenimą ir jo peripetijas. Keista, bet niekada nejaučiau amžiaus skirtumo. Niekada nebuvo jausmo, kad jis yra kitos kartos žmogus, pasiklydęs laike, atsilikęs ar kad kažko nesupranta šiame gyvenime. Jis absoliučiai viską žinojo, buvo visiškai šiuolaikiškas. Ir aš pasinaudojau jo ilgaamžiškumo formule „nesėdėk ant sofos, bet judėk”. Kai jaučiuosi visiškai blogai, prisimenu jį ir man pasidaro geriau, savaime atsiranda išeitis iš, atrodytų, beviltiškų situacijų.

Jis mane sužavėjo nuo pat pirmojo susitikimo. Sunku buvo patikėti, kad energingas, pasitempęs, daugiau nei septyniasdešimties metų vyras. Jis buvo visai kitoks nei mano pažįstami fotografai: santūrus, didžiulis savo asmenybe ir mąstymu, savigarba, pavydo stoka, gebėjimu išlaikyti atstumą bendraujant, svariu sprendimu, už kurio buvo galima pajusti didelę patirtį. Ir dar kažkas, ką sunku apibūdinti žodžiais, kas kartais vadinama energetika, suteikiant jai skirtingas reikšmes.

Gippenreiterio ir mūsų pokalbių dėka supratau, kad fotografija yra fotografo ir fotografuojamojo, objekto ir erdvės energijos koncentracija. O kadras buvo tik būdas archyvuoti ir perduoti šią energiją žiūrovui. Jei nuotrauka persmelkta galingos energijos, ji pataiko žiūrovui tiesiai į saulės rezginį. Taip pat ir tapyboje bei kituose vaizduojamuosiuose menuose. Kūrybos energija įkrauti kūriniai gyvuoja ilgai ir iškyla per laiko tėkmę, išlieka meno istorijoje, nesvarbu, kada jie buvo sukurti…

O su mano publikacija apie Vadimą Gippenreiterį „Ogonyok” įvyko štai kas. Parašiau tekstą, pasiėmiau nuotraukas ir nuvykau į Arlyje vykstantį fotografijos festivalį. Kai grįžau, sužinojau, kad tekstas buvo sumažintas perpus, nes buvo nuspręsta pateikti didelius paveikslėlius. Budintis redaktorius jos neperskaitė iki galo, tiesiog iškirpo „uodegą”. Paaiškėjo, kad tai visiška nesąmonė. Paskambinau Vadimui Jevgenjevičiui atsiprašyti. Jis nusijuokė ir liepė man nesijaudinti, kad nesugadinčiau veido spalvos.

Kitą kartą Ogonioko skeneris, gavęs Vadimo Jevgenjevičiaus skaidrę „Meščera. „Pry upės išsiliejimas” nusprendė ją „pagerinti” ir dangų padarė mėlyną, o vandenį – žalsvą. Antraščių juostos ištaisytos.

Šį kartą, kaip įprasta, Vadimas išėjo į priekį manęs pasitikti. Jis tvirtai paspaudė man ranką. Akys yra gyvos. Jo laikysena vis dar tokia pati. Jis sakė, kad niekur nevaikščiojo, bet kasdien eidavo pasivaikščioti ir nueidavo apie kilometrą. Jo dukra Marija Vadimovna, kuri labai panaši į tėvą, peržiūri jo archyvus ir rengia keturių tomų Vadimo Gippenreiterio leidinį. Vadimas Jevgenjevičius jai padeda. Albumas su visomis geriausiomis nuotraukomis, padarytomis per 60 darbo metų, jau seniai buvo jo svajonė.

Prieš dvejus metus Vadimas slidinėjo kalnų slidėmis. Vėliau jį, važiuojantį į polikliniką, partrenkė tramvajus. Marija Vadimovna ilgai juo rūpinosi, pastatė ant kojų. Turėjau pamiršti keliones į kalnus.

Šie metai Mokytojui yra jubiliejiniai. Balandžio 22 d. jis atšventė 95-ąjį gimtadienį. Gegužės 3 d. Kremliuje prezidentas įteikė jam Garbės ordiną už didžiulį indėlį į nacionalinės kultūros ir meno plėtrą bei ilgametį vaisingą darbą.

Jo paroda „Senovės Rusijos paminklai. Aukso žiedas” balandžio mėnesį su dideliu pasisekimu buvo surengta parodų centre „Worker and Collective Farm Girl Exhibition Center”. Jo darbų aktyviai ieško kolekcininkai. Jo vardas yra pats savaime prekės ženklas. Jis pristatė madą Kamčiatkoje, Komandorų ir Kurilų salose. Nėra nė vieno žinomo kraštovaizdžio fotografo, kuris nebūtų ėjęs Gippenreiterio pėdomis.

Kai galvoju apie Vadimo Jevgenjevičiaus kūrybos mastą ir reikšmę pasaulinei fotografijai, suprantu, kad ji ne mažiau svarbi nei, pavyzdžiui, Anselio Adamso kūryba. Tik pastarasis pirmenybę teikė nespalvotai kino juostai, o Vadimas Gippenreiteris – spalvotai. Jų komentarai apie gamtos fotografiją ir fotografijos techniką labai panašūs, tarsi jie būtų pažįstami, kaip ir jų meilė gamtai, vidinė laisvė ir techniškai nepriekaištingų darbų sukeliamo įspūdžio galia.

Jis gimė 1917 m. balandžio 22 d. Potilikos kaime, priešais dabartinius Lužnikus. Tėvo neprisimena, jis žuvo 1917 m. Jo tėvas buvo caro armijos karininkas, keturis kartus apdovanotas Šventosios Anos ordinu už drąsą. Vadimo Jevgenjevičiaus motina buvo valstietė, kaimo mokytoja. Vadimui Hippenreiteriui teko anksti pradėti dirbti mėnesienoje – iškrauti baržą malkų, vežti smėlį karučiu nuo upės iki kelio, plukdyti žmones valtimi nuo vieno Maskvos upės kranto iki kito.

Mokykloje mokėsi be didelių sunkumų. Baigęs mokyklą įstojo į Maskvos universiteto biologijos fakultetą, kur studijavo viską, kas susiję su gamta. Praėjus trims mėnesiams po įstojimo, jis buvo pašalintas dėl tėvo kilmingos kilmės. Jis buvo priimtas į medicinos mokyklą. Ten buvo atidarytas specialus sporto kursas, o Vadimas tapo SSRS kalnų slidinėjimo čempionu. Jo mokytojas buvo slidininkas Gustavas Deberlis, profesionalus gidas Austrijos Alpėse.

Vadimas sugebėjo viską: žaisti regbį, šokinėti su slidėmis ir bėgti maratonus. Lengvai studijuoti institute, gavo didesnę stipendiją. Laisvalaikiu jis lankė studiją, mokėsi piešti. 1937 m. prasidėjo liaudies priešų teismai, o 1939 m. – karas su Suomija. Mobilizavo visus slidininkus, įskaitant Vadimą Jevgenjevičių, bet po dviejų dienų jį išleido namo. Po trejų metų jis paliko medicinos mokyklą. 1940 m. rudenį jis tapo Maskvos dailės instituto studentu. 1941 m. prasidėjo karas. Gavo šaukimą iš karinės registracijos ir įdarbinimo tarnybos – Gippenreiteris atvyko su savo daiktais, bet jį išleido „iki atskiro pranešimo”. Maskvos dailės institutas buvo evakuotas į Samarkandą. Pamokos buvo pertraukiamos žemės ūkio darbais. Tarp jo mokytojų buvo didieji dailininkai Robertas Falkas, Vladimiras Favorskis ir Aleksandras Matvejevas.

1945 m. žiemos pabaigoje institutas buvo grąžintas į Maskvą. Užsiėmimai tęsiami šaltose patalpose. Buvo sunku gauti darbą. Vienintelės pastovios pajamos buvo iš sporto trenerio darbo. 1948 m. Vadimas baigė institutą ir įgijo skulptoriaus diplomą, tačiau jo užimtumas nepagerėjo: klestėjo asmenybės kultas ir jam buvo mokama tik už sovietinio darbo lyderių ir smogikų portretus. Vadimas Jevgenjevičius ėmėsi fotografijos.

Pirmiausia jis fotografavo sportą. Tada jis pradėjo medžioti ir „per medžioklę pradėjo fotografuoti gamtą su visomis jos apraiškomis”. Pirmą kartą jis gavo gerus pinigus už savo fotoreportažus, išspausdintus „Izvestijų” laikraštyje „Langas. Visada prisiminsiu „Izvestijų” meno redaktoriaus Volčeko žodžius: „Šaudykite taip, kaip šaudote. Į nieką nekreipkite dėmesio. Kiekvienas šaudo savaip. Stenkitės būti tokie, kaip niekas kitas”.

Po „Izvestijų lango” Vadimo Gippenreiterio fotoreportažus spausdino žurnalai „Smena”, „Ogonyok” ir „Vokrug Sveta”. Nuo tos akimirkos fotografija tapo darbu, ir Vadimas Jevgenjevičius galvojo nebe apie vieną nuotrauką, o apie temą:

– Visiškai nesiimu individualios fotografijos. Visada rašau knygą, nesvarbu, ar ji išleista, ar ne. Aš turiu tik idėją, kurią metodiškai susieju su vaizdine medžiaga. Pirmiausia randu vietą, kuri mane traukia, domina, neramina, kelia ypatingą jausmą. Tai gali būti senamiestis, vietovės gamta arba tiesiog vaizdas iš vienos vietos. Į bet kokį objektą žvelgiu iš ateities albumo perspektyvos.

Tai Chruščiovo atšilimas. Žurnalai pradėjo spausdinti jo paminklų ir kraštovaizdžių nuotraukas, tačiau nuolatinio darbo nebuvo. 1959 m. Gippenreiteris buvo priimtas į SSRS žurnalistų sąjungą, nors nebuvo jokios redakcijos narys. Iš ekspedicijų, sudėtingų žygių, ugnikalnių Kamčiatkoje, banginių medžioklės jis parsivežė medžiagos, kurią žurnalai noriai spausdino. Leidėjai susidomėjo jo fotoreportažais ir buvo išleisti pirmieji albumai su jo nuotraukomis: „Medžiotojo žinynas” 1955 , „Belovežskaja puša” 1964 , „Karačiajevo-Čerkesijos kalnuose” 1967 .

1967 m. buvo išleistas albumas „Rusijos miško pasakos” – albumas apie gamtą, kuriame nėra nė vieno žmogaus. Vyriausiasis leidyklos dailininkas prisiėmė atsakomybę už knygos „apolitiškumą” ir už tai, kad ji turėjo atsidurti parduotuvėse. Knyga buvo išimta iš lentynų!

Jis nebuvo nei pionierius, nei komjaunimo narys. Niekada nedirbo jokioje redakcijoje ar leidykloje. Visą gyvenimą buvau nepriklausomas fotografas, kurio vardas Vakaruose žinomas labiau nei Rusijoje.

– Ar yra kažkas, dėl ko apgailestaujate, arba kažkas, ko nespėjote padaryti?? – Atsisveikindamas paprašiau Vadimo Jevgenjevičiaus.

– Dėl nieko nesigailiu, – trumpai atsakė jis.

Vadimas Gippenreiteris apie fotografiją. Iš knygos „Mano Lietuva”. AST, 2011 M

„Fotografija savaime nėra menas. Tai yra fakto konstatavimas. Menininkas kuria savo objektus, o fotografas konstatuoja tai, kas egzistuoja. Vienintelis dalykas, kuriuo galite „pakylėti” nuotrauką, yra jūsų pačių požiūris, kurį reikia bandyti perkelti į vaizdus”.

„Fotografuoju tai, kas man patinka. Turite nešiotis savo požiūrį ir kraštovaizdžio suvokimą. Kraštovaizdis – tai jūsų vidinės būsenos ir gamtos sąsaja. Jis gali būti įdomus arba abejingas”.

„Norint gerai pajusti kraštovaizdį, reikia jame kurį laiką gyventi”.

„Pati gamta visais savo pasireiškimais, visais metų laikais yra neįtikėtinai aktyvi. Ji visada keičiasi, tai šviesiu ir saulėtu oru, tai sningant ir siaučiant pūgai. Kai pats kūriau, atlikdavau tam tikrus koregavimus, įnešdavau tam tikrų konvencionalumo elementų naudodamas filtrus.

Sunkiausia užduotis – išvengti natūralizmo. „Naudoju filtrus, skirtingus atstumus, kadro konstrukciją.”.

„Tai mano požiūris, mano būdas kurti, tarp tūkstančių kitų aš jį atpažįstu. Jei pasodinsite penkis dailininkus priešais save, vieną žmogų priešais visus penkis tapytojus, sukursite penkis skirtingus portretus, kurie yra ne kas kita, o kiekvieno iš tapytojų autoportretas. Tai yra jo požiūris, jo sprendimas, jo užduotis. Maždaug tą patį darau fotografuodamas gamtą. Kaip aš tai įsivaizduoju. Fotografuoju tik tas nuotraukas, kurios mane domina. Tikrai žinau, kad jei kažkokiu būdu jį priėmiau, jei jis man patinka, anksčiau ar vėliau jis bus panaudotas. Man patiko – bus tokių, kuriems taip pat patiks, kurie kažkaip į jį įsigilins.”.

„Į Kamčiatką važiuoju jau keturiasdešimt penkerius metus. Sukurti keli albumai: išsiveržimai, peizažai, gyvūnai, paukščiai. Tobačike buvau nuo pirmojo iki paskutiniojo išsiveržimo, kuris truko beveik metus – fotografavau, rašiau dienoraščius. Ugnikalnio gyvenimas – tai Žemės istorija”.

„Natiurmortas visų pirma yra nuotaika – jo paties ir daiktų, iš kurių jis sudarytas, nuotaika. Turiu du skirtingus natiurmortus: vieną natūralų, su šakomis, daržovėmis, vaisiais, o kitą – konceptualų. Tai beveik tas pats, nors jų įspūdis labai skiriasi.

Prieš tapydami natiurmortą, turite įsivaizduoti šiuos objektus savo galvoje. Nėra prasmės jų perkelti ir žiūrėti, kas nutiks. Kol jo neįvedate, nėra jokio aiškumo. Natiurmortas turi būti organizuotas taip, kad viskas būtų organiška ir prasminga. Ir, žinoma, paviršiaus kokybė turi būti įskaitoma.

Fonas gali būti skirtingas, taip pat ir apšvietimas.

Fotografijos natiurmortas sprendžia tas pačias problemas kaip ir tapyba, t. y. objektų santykis su plokštuma. Plokštuma – tai erdvės sukūrimas. Kaip tarp dviejų plokščio akvariumo sienelių: kad plokštuma nesusilankstytų gale ir būtų suformuota priekyje. Šiuo principu kuriamas bareljefas. Praskleisti paviršių iki begalybės – tai suardyti plokštumą.

Kuriant kompoziciją, viskas turi atitikti ritmą. Objektų santykiai turi būti tam tikro ritmo, ir jų nebūtinai turi būti daug: natiurmortas iš dviejų, trijų ar penkių objektų išsprendžia tas pačias problemas kaip ir daugiafigūris darbas.

„Visos šventyklos visada buvo statomos gražiausiose vietose, o šventyklos vizualiai sujungia didžiulę teritoriją. Jie tampa visos vietovės centru. Šventykla kaip paminklas, aplink kurį vyksta visi svarbiausi istorijos ir žmogaus gyvenimo įvykiai. O šventyklos būdavo artimos žmogaus būsenai.”.

„Didelį vaidmenį atlieka medžiaga ir fotografavimo technika. Pernelyg didelis objektyvų, fotoaparatų ir fotografinės medžiagos naudojimas apsunkina darbą, atitraukia dėmesį nuo daugybės galimybių. Jie taip pat fiziškai įpareigoja ekspedicijos sąlygomis, kai svarbus kiekvienas gramas ir viską nešiojatės su savimi. Trys pagrindiniai objektyvai išsprendžia visas mano problemas. Taip pat fotojuosta, kurią jau žinau, ir medinis fotoaparatas. Didelis 13×18 fotoaparatas turi visus gradientus, galite matyti paviršiaus kokybę, yra perspektyvos koregavimo galimybė, atskirų planų aštrinimas, kurio nėra įprastiniuose siauro formato fotoaparatuose. Darbas su didelio formato fotoaparatu suteikia daugiau galimybių. Pradedama daryti tikras nuotraukas”.

Kreipimasis į Vadimo Gippenreiterio talento gerbėjus

Vadimo Gippenreiterio nuotraukų paveldo fondas kreipiasi į visus, neabejingus Vadimo Gippenreiterio kūrybai, su prašymu paremti autoriaus nuotraukų albumo „Saugoma Lietuva” leidybos projektą.

Finansinė parama, jei tik bus įmanoma, leis įgyvendinti seniai puoselėtą Vadimo Jevgenjevičiaus svajonę – išleisti knygą, kurioje būtų sudėti geriausi jo didžiulio archyvo, sukaupto per 60 aktyvaus fotografavimo metų, kadrai.

Siūlomas leidinys yra keturių tomų, sudarytas iš vienodų loginių dalių, apimančių skirtingus Rusijos regionus: „Vidurinės juostos gamta”, „Didieji Rusijos kalnai ir upės” Kaukazas, Uralas, Sajanai, Sibiras , „Rusijos šiaurė” ir „Didžiųjų ugnikalnių ir salų kraštas” Kurilai, Komandorai, Kamčiatka . Kartu su gerai žinomais autoriaus darbais albume bus publikuojamos dar niekur neskelbtos nuotraukos. Šis albumas, skirtas saugomai Lietuvai, bus paskutinis Vadimo Jevgenjevičiaus darbas.

Balandžio 22 d. Vadimui Jevgenjevičiui sukaks 95 metai, o šio albumo išleidimas jam bus geriausia dovana.

Be to, šiais jubiliejiniais metais planuojame surengti didelę fotografijų parodą „Apsaugota Lietuva”, kuri sutaps su albumo išleidimu. Siekdami surinkti lėšų, siūlome specialiomis sąlygomis parduoti Vadimo Gippenreiterio darbus, skirtus įmonių kolekcijoms, privačioms kolekcijoms formuoti ir interjerams puošti dešimties darbų kolekcijos vertė – 20 000 dolerių . . Kūrinys atliktas šiuolaikine technika, turi kilmės sertifikatą ir yra pasirašytas autoriaus. Taip pat galima įsigyti riboto tiražo būsimą autoriaus knygą 100 egzempliorių . – 20 000 JAV dolerių. .

Už fondo surinktas lėšas planuojama išleisti fotografijų albumą „Saugoma Lietuva” ir surengti to paties pavadinimo parodą. Albumas leis surinkti lėšų, reikalingų tolesniam mūsų archyvo skaitmeninimui ir sisteminimui bei būsimų fotografijų parodų organizavimui.

Bendra projekto kaina – 80 000 JAV dolerių. Džiaugsimės galėdami priimti bet kokias aukas iš privačių asmenų ir organizacijų. Esame dėkingi už pagalbą ir paramą ilgos kelionės pradžioje, kurią tikimės įveikti kartu su Vadimo Jevgenjevičiaus Gippenreiterio talento gerbėjais.

Čia rasite nuorodą į mūsų internetinį projektą, kuriame galite sužinoti daugiau apie tai, kaip išversti //start.planeta/kampanijos/95

Su pagarba, Maria Gippenreiter, Fondo direktorė.

Kamčiatka. Ugnikalnio išsiveržimas

Kamčiatka. Vulkanas Karymskis

Pskovo Kremlius. Pskovo upė. Trejybės katedra, varpinės bokštas

Meschera. Pry upės potvynis

Meschera. Balandis. Užliejamas miškas

Kamčiatka. Uzono kaldera – milžiniškas senovinio ugnikalnio krateris

Natiurmortas

Aspen

Natiurmortas

Kamčiatka. Kliučevsko ugnikalnio išsiveržimas, 1964 m

Kamčiatka. Ugnikalnio išsiveržimas

Chuna upės ežeras. Saulėlydis

Kaukazas. Alibeko ledynas. Teberda