Oro šiluma

Vandens konvektoriai – tai didelė šildymo įrangos klasė, kuri jau dešimtmečius visame pasaulyje naudojama taip pat, kaip ir radiatoriai. Jie gerokai skiriasi nuo „spindulinių” analogų – tiek iš esmės, tiek veikimu. Radiatorius atlieka dvi užduotis – šildo orą ir skleidžia šilumą infraraudonųjų spindulių bangomis. Konvektoriaus užduotis paprastesnė – jis tik šildo orą.

Konvektoriaus veikimo principas pagrįstas paprastais fizikos dėsniais: šaltas oras eina per šilumokaitį ir yra šildomas. Taip galite cirkuliuoti orą kambaryje. Priešingai nei šildymas radiatoriais, konvekcinis šildymas susijęs su dideliu temperatūrų skirtumu tarp grindų ir lubų, nes šildomas oras kyla nuo lubų į viršų. Tačiau su konvektoriais be spindulinės šilumos visai neišsiversite. Įrenginiui veikiant atsiranda vadinamasis antrinis spindulinio šildymo efektas: lubose esantis karštas oras įkaitina lubas, o lubų paviršius pradeda spinduliuoti šilumą ir perduoti ją patalpoje esantiems daiktams.

Kadangi konvektoriai nėra skirti infraraudonųjų spindulių bangoms spinduliuoti, jų nereikia palikti atvirų ir užtikrinti netrukdomą šilumos bangų sklidimą į patalpą. Konvektorių galima įrengti už dekoratyvinio ekrano arba paslėpti už interjero elementų, tačiau būtina sąlyga, kad aplinkiniai daiktai netrukdytų oro cirkuliacijai.

Konvektoriai plačiai atstovaujami tiek vietinių, tiek užsienio prekių ženklų „Boki”, „Isan”, „Jaga”, „Kampmann”, „Kermi”, „Klima”, „Minib” ir daugelis kitų .

SU VENTILIATORIUMI IR BE JO

Nepaisant bendro konvektorių veikimo principo, skirtinguose modeliuose jis įgyvendinamas skirtingais būdais. Rinkoje esančius konvektorius galima suskirstyti į du tipus: su priverstine arba natūralia konvekcija.

Priverstinio oro įrenginiuose naudojami ventiliatoriai ašiniai arba tangentiniai – jie įtraukia orą ir padidina oro srauto struktūrą. tangentinio ventiliatoriaus sparnuotė yra per visą ilgį ir eina išilgai šilumokaičio, o ašinis ventiliatorius yra gale ir nukreipia orą išilgai šilumokaičio, todėl gali nepasiekti tolimojo konvektoriaus galo. Pavyzdžiui, įrenginio našumą galite padidinti dažniau išdėstydami lameles – dėl ventiliatoriaus sukuriamo slėgio oras per įrenginį vis tiek gali tekėti dideliu greičiu. Tačiau yra keletas trūkumų. Pirma, ventiliatoriaus varikliams reikia maitinimo šaltinio, todėl konvektorių reikia prijungti prie elektros tinklo, o tai ne visada įmanoma. Kartais tai nėra saugu, pavyzdžiui, baseinams ir kitoms drėgnoms patalpoms yra sukurti specialūs modeliai su ventiliatoriais, maitinamais žemos įtampos nuolatine elektros srove – nuo jų negalima patirti elektros smūgio. Taip pat yra modelis su nuotoliniu ventiliatoriumi, kuris orą į konvektorių tiekia iš kitos patalpos per ortakį. Antra, ventiliatorius yra mechaninis įrenginys, todėl veikdamas jis kelia triukšmą.

Kita vertus, natūralios konvekcijos konvektoriai yra labai tylūs – jų konstrukcijoje nėra ventiliatorių. Šiuose modeliuose oras į konvektorių patenka natūraliu būdu – jis leidžiasi žemyn ir teka konvektoriaus viduje, o tada įkaista ir grįžta atgal į patalpą. Be to, jų nereikia jungti prie elektros tinklo, todėl juos lengviau įrengti. Tačiau natūraliai konvekcijai reikia tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, ribojant lamelių dažnį šilumokaityje. viena vertus, kuo daugiau jame yra lempų, tuo daugiau šilumos jis gali atiduoti, tačiau, kita vertus, per didelis lempų skaičius gali sumažinti konvektoriaus našumą ir trukdyti laisvai cirkuliuoti orui įrenginyje. Todėl atstumai tarp grotelių yra kruopščiai apskaičiuoti, kad būtų užtikrintas maksimalus šildymo sistemos efektyvumas netrukdant oro srautui. Kai kuriuose konvektoriuose su natūralia konvekcija galima įrengti ašinius ventiliatorius, kurie, jei reikia, padidins įrenginių našumą, padidindami oro srautą per juos. Nors tokiu atveju jiems reikia užtikrinti maitinimo tinklą ir jie nebus labai triukšmingi, kai veikia ventiliatoriai.

ANT SIENOS, ANT GRINDŲ, GRINDŲ VIDUJE

konvektorius galima montuoti į grindis, po grindimis arba ant sienos.

Grindų konvektorius – ypatingas prietaisas. Jo konvektorius yra „įkastas” į kambario grindis; šilumokaitis yra nišoje kambario viduje, ant sienos, ant grindų arba ant žemės, buto viduje. Šis konvektorius paprastai uždengiamas dekoratyvinėmis grotelėmis grindų lygyje. Žaliuzės paprastai būna pakankamai tvirtos, kad jomis galėtų vaikščioti žmonės. Grindų konvektoriai turi svarbų pranašumą prieš kitus šildytuvus radiatorius, sieninius ir grindinius konvektorius – jie beveik nematomi ir gali užtikrinti labai didelį šildymo pajėgumą priklausomai nuo konvekcijos tipo, šilumokaičio konstrukcijos ir kitų veiksnių . Todėl jie plačiai naudojami tais atvejais, kai reikia šildyti patalpas, tačiau nepageidautina, kad jose atsirastų nereikalingų, dėmesį traukiančių daiktų. Panoraminis įstiklinimas – vienas iš tokių pavyzdžių. Didžiuliai stiklai atrodo įspūdingai ir suteikia gerą vaizdą, tačiau standartiniai radiatoriai ar konvektoriai gali užstoti vaizdą – juk jie yra tam tikro aukščio. Vidinių grindų konvektorių modeliai neužstoja vaizdo, nes jie yra beveik visiškai žemiau grindų lygio. Šaltas oras teka žemyn įstiklinimo grotelėmis ir iš apačios patenka į konvektoriaus groteles. Viduje jis teka per šilumokaitį ir išpučiamas kaip šiltas oras. Šio tipo konvektoriai taip pat naudojami patalpų perimetriniam šildymui ir kai kuriais kitais atvejais.

Grindų konvektorių modeliai skiriasi korpuso gyliu, šilumokaičių skaičiumi ir konvekcijos tipu. Gylis yra vienas iš veiksnių, ribojančių grindų konvektoriaus montavimo galimybes, nes ne kiekvienose grindyse jį galima sumontuoti. Gilių įrenginių aukštis gali siekti keliasdešimt centimetrų ir paprastai tai yra didelės talpos įrenginiai. Jie nėra skirti įrengti viršutiniuose pastatų aukštuose; paprastai jie įrengiami pirmame aukšte. Kita vertus, mažo gylio vos kelių centimetrų įrenginius galima montuoti ne tik pirmame aukšte, bet ir bet kurioje grindų dangoje. Tačiau šių modelių našumas taip pat bus mažesnis nei giliųjų konvektorių.

Kadangi sumontuotame grindų konvektoriuje matomos tik grotelės, gamintojai skiria ypatingą dėmesį jų apdailai. Jie gali būti pagaminti iš įvairių medžiagų – metalo plieno, aliuminio , medžio ir kt. d. Metalinės grotelės yra tvirtesnės, jas galima padaryti plonesnes, o jų sudedamąsias dalis galima išdėstyti skersai arba išilgai tinklelio. Tačiau oras gali įkaitinti metalą ir jis gali pats pradėti spinduliuoti šilumą, todėl pablogės konvektoriaus aerodinamika, sumažės oro srautas, o kartu ir jo našumas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad šis reiškinys tik šiek tiek veikia galutinę prietaiso galią. Medinės grotelės yra mažiau pažeidžiamos šio reiškinio, tačiau turi ir trūkumų. Medinės stygos yra trapesnės už metalines, todėl, siekiant padidinti jų tvirtumą, jos gaminamos storesnės, o tai, beje, sumažina konvektoriaus talpą ir yra išdėstytos skersai. Gamintojai gamina įvairių spalvų groteles, taip pat siūlo įvairių tipų ir spalvų rėmelius, todėl lengva rasti prie bet kokio interjero derantį stilių.

šiuolaikinė pastatų architektūra neapsiriboja tiesiomis linijomis, todėl, be tiesių grindų konvektorių, galimi ir sudėtingesni kampiniai ar net radialiniai modeliai. Šie konvektoriai paprastai gaminami pagal užsakymą, o už nestandartines formas mokamas papildomas mokestis.

Grindų konvektorių įrengimą geriau planuoti jau pastato statybos etape, kad būtų galima numatyti jiems skirtas nišas. Kita vertus, žemi modeliai gali būti įrengiami naudojant pakankamai storą išlyginamąjį sluoksnį, kad tilptų modelio korpusas. Nepatartina grindų konvektorių montuoti į specialiai tam skirtą pakylą – jei jie nebus vienoje plokštumoje su grindimis, prietaisai veiks ne taip gerai.

Grindų konvektoriai ir sieniniai konvektoriai dažniausiai skiriasi savo matmenimis. Sieniniai modeliai paprastai būna pakankamai aukšti ir gali būti montuojami ant sienos. Grindų grotelės yra žemos ir kompaktiškos; kai kuriais atvejais jos sėkmingai pakeičia grindų groteles, pavyzdžiui, šildant patalpas su dideliais stiklo paketais. Dėl nedidelio aukščio grindų modeliai yra nepastebimi ir lengvai paslepiami net už baldų. Taip pat yra vadinamųjų grindjuosčių modelių – itin mažo aukščio iki 200 mm konvektorių, kurie yra tokie kompaktiški, kad beveik nepastebimi ir gali būti naudojami perimetriniam šildymui.

Sieniniai ir grindų konvektoriai skirstomi į modelius su apvalkalu arba be jo. atrodytų, kad viskas paprasta: prietaisas su „pliku” šilumokaičiu yra konvektorius be dangtelio ir konvektorius su dangteliu uždarame apvalkale. Tačiau praktikoje taip nėra. Išskirtinis konvektoriaus su dangčiu bruožas yra tas, kad dangtis šiuo atveju atlieka ne dekoratyvinę, o praktinę funkciją, t. y. sukuria papildomą skersvėjį, kad pagerėtų oro cirkuliacija. Be to, konvektorių modelių asortimente gali būti prietaisų su tokio paties dydžio šilumokaičiu, bet skirtingo aukščio dangčiais – aukštesni yra efektyvesni, tačiau jie užima daugiau vietos. Šilumokaitis šiuose konvektoriuose paprastai yra apačioje, arčiau grindų. Kita vertus, konvektorius arba visai neturi dangčio, arba jis naudojamas tik dekoratyviniais tikslais – šilumokaičiui užmaskuoti ir apsaugoti nuo pažeidimų.

Beje, tiek funkcinis dangtelis, tiek dekoratyvinis konvektoriaus korpusas neįkaista taip stipriai, kaip, pavyzdžiui, radiatoriaus paviršius. Todėl konvektoriai yra saugūs žmonėms ir vaikams – ant prietaiso korpuso negalima nusideginti.

Konvektoriaus korpusai dažniausiai gaminami iš plieno nepriklausomai nuo šilumokaičio tipo – plieninis, varinis ar hibridinis . Plieną lengva dažyti, todėl klientai gali užsisakyti bet kurios spalvos modelį iš gamintojo paletės. Tačiau kėbului gaminti naudojamos ir kitos, kartais netikėtos medžiagos, pvz., medis. Šiuose eksperimentuose nėra nieko stebėtino, nes kūno užduotis nėra spindulinis patalpos šildymas, todėl normaliam konvektoriaus veikimui padaryti kūne pakankamai skylučių, kad oras būtų pučiamas.

Konvektorius paprastai uždengiamas grotelėmis, kurios netrukdo oro cirkuliacijai ir kartu apsaugo nuo pašalinių daiktų patekimo į prietaiso vidų bei paskirsto šildomo oro srautą. Priklausomai nuo skylučių konstrukcijos, grotelės gali nukreipti orą į viršų arba į šonus.

Sieniniai ir grindų konvektoriai, priklausomai nuo gamybos galimybių, gali būti tiesūs arba kampuoti.

Sieniniai modeliai montuojami su laikikliais; ant grindų montuojami modeliai tvirtinami ant specialių kojelių. Montuojant prietaisą reikia atsižvelgti į jo padėtį kambaryje – svarbu laikytis tam tikrų taisyklių. Konvektorius neturi būti per aukštai arba per žemai virš grindų, nes kitaip jo efektyvumas sumažėtų. Jei konvektorių ketinama montuoti patalpoje su išlyginamosiomis grindimis, prieš liejant išlyginamąjį sluoksnį atkreipkite dėmesį į planuojamą išlyginamojo sluoksnio sluoksnį, kad baigus darbus grindys nebūtų per arti prietaiso.

KAITINIMO ELEMENTAS

Pagrindinis konvektoriaus veikimo elementas yra šilumokaitis. Čia vyksta šilumos perdavimas iš šildymo terpės į orą. Galimi įvairūs šilumokaičių konstrukcijos tipai ir medžiagos, nuo kurių priklauso jų savybės ir kaina. Pavyzdžiui, labai paplitę šilumokaičiai, pagaminti tik iš plieno, vario arba kombinuoti – iš vario ir aliuminio.

Dažniausiai konvektoriuje naudojamas briaunuotas šilumokaitis. Paprastai jį sudaro vamzdis, prie kurio pritvirtinta keletas skersinių. Šilumnešis cirkuliuoja vamzdžio viduje ir perduodamas į briaunas. Oras savo ruožtu teka tarp lamelių eilių ir yra šildomas. Svarbus vaidmuo tenka lamelių ir vamzdžių sujungimo būdui, nes dėl tarpų tarp jų sumažėja konvektoriaus efektyvumas. Plieniniai vamzdžiai ir briaunos gali būti sujungti suvirinant, kad būtų užtikrintas geras šilumos perdavimas. Šilumokaičių variniai elementai sujungiami litavimo būdu. Variniams vamzdžiams ir aliuminio briaunoms reikia kitokio požiūrio, nes šių medžiagų negalima sujungti suvirinant ar lituojant. Dažnai šie plokšti šilumokaičiai formuojami naudojant įtvarus: iš pradžių ant vamzdžio uždedamos lamelės, o tada per vamzdį stumiamas metrą virš pradinio skersmens esantis įtvaras. Dėl to vamzdis išsiplečia ir į jį įsirėžia briaunos. Įprastas sujungimo būdas nenaudojant įtvaro, kai lamelės suprojektuotos su įvorėmis, kurios sandariai apgaubia vamzdį, kai jis traukiamas per lameles.

Taip pat skiriasi lamelių formos lamelių konvektoriuose. Konvektoriuose gali būti montuojamos lygios arba briaunuotos mentės. Dėl reljefo padidėja plokštės plotas, taigi ir šiluminė galia. Lamelės gali būti viengubos, U formos arba net meandro formos. Aliuminio briaunos paprastai yra plonos, todėl su jomis reikia elgtis atsargiai, kad būtų išvengta pažeidimų – sutraiškytos plokštelės trukdo šilumokaičio aerodinamikai. Plieninės lamelės yra tvirtesnės.

Alternatyva plokštelinei struktūrai yra vielinis šilumokaitis tokių yra „Isan” konvektorių serijoje . Šiuose modeliuose vietoj lamelių naudojama varinė viela, kuri yra sujungta su variniu vamzdžiu ir supinta specialiu būdu. Dėl to šilumokaitis yra tvirtas ir efektyvus, tačiau brangesnis už plokštelinius šilumokaičius.

Šilumokaičio pagrindą sudarantys vamzdžiai taip pat gali skirtis. Paprastai konvektoriuose naudojami apvalaus skerspjūvio vamzdžiai, nes tokia forma užtikrina didelį tvirtumą dėl tolygaus slėgio pasiskirstymo visose vamzdžio vietose. Kai kurie modeliai turi šilumokaičius su kitokios formos vamzdžiais, pvz., ovaliais ir pan. d. Vamzdžio medžiaga yra svarbi. Plieniniuose konvektoriuose naudojami pakankamai stori vamzdžiai, kurie atlaiko didelį slėgį ir dažnai gali būti montuojami atvirose šildymo sistemose dėl storesnių sienelių korozija prietaisų neveikia taip, kaip, pavyzdžiui, plonasienių plieninių radiatorių, kurie negali būti naudojami atvirose sistemose . Varinių vamzdžių vidinis paviršius yra lygesnis nei plieninių, todėl jie pasižymi didesniu pralaidumu ir nėra linkę į koroziją. Tačiau variniai vamzdžiai turi būti apsaugoti nuo žalingo chloruoto vandens poveikio.

TEMPERATŪRA PAGAL PAGEIDAVIMĄ

konvektoriams, palyginti su radiatoriais, būdingas mažas rezervuaro tūris vanduo užpildo tik šilumokaičio vamzdelius ; todėl, norint užtikrinti veiksmingą šilumos perdavimą ir atitinkamai prietaiso šiluminę galią, šilumnešio greitis turi būti didelis. Didelis šilumnešio srautas per prietaisą apsaugo konvektorių nuo užšalimo, kai langai atidaryti net ir esant itin šaltam orui – vanduo paprasčiausiai nespėja atvėsti tiek, kad virstų ledu. Dėl didelio vamzdžio skersmens ir atšakų, kaip radiatoriuose, nebuvimo praktiškai pašalinama oro nuotėkio galimybė.

Konvektorius lengva reguliuoti. Jei vandens tiekimas į prietaisą nutraukiamas, prietaisas greitai atvėsta ir nustoja šildyti. Todėl konvektoriai gerai veikia su termostatiniais vožtuvais, kurie leidžia nustatyti pageidaujamą kambario temperatūrą ir ją palaikyti be jokios žmogaus kontrolės. Konvektoriams sukomplektuoti naudojami didelio srauto pralaidumo termostatiniai vožtuvai, todėl armatūra nesudaro didelio hidraulinio pasipriešinimo prie įėjimo į prietaisą ir nesumažina šildymo efektyvumo. Su konvektoriumi, kaip ir su radiatoriumi, gali veikti įvairių tipų termostatiniai vožtuvai su termostatinėmis galvutėmis standartinės, nuotolinės, elektroniniu būdu valdomos ir t. t. . d. . Konvektorių gamintojai gali jau gamykloje įrengti termostatinius vožtuvus arba palikti šį klausimą spręsti užsakovui, įrengdami modelius su jungtimis be vožtuvų.

Kai kurie konvektoriai dėl savo konstrukcijos turi išėjimo reguliavimo galimybę – tokio modelio korpuso viduje yra sklendė, kurią prireikus galima įstatyti atgal ir išjungti šildomą orą. Tačiau, kitaip nei termostatinius išsiplėtimo vožtuvus, sklendę reikia valdyti rankiniu būdu.

TIEK ŽIEMĄ, TIEK VASARĄ…

Konvektoriai gali būti naudojami ne tik patalpoms šildyti, bet ir vėsinti. Šiuo tikslu jie pripildomi aušinimo skysčio vandens arba specialaus skysčio iš aušintuvo, o ne aušinimo skysčio. Tas pats konvektorius skirtingais metų laikais gali atlikti skirtingas užduotis: žiemą – šildyti, o vasarą – vėsinti. Tiesa, ne kiekvienas konvektorius pritaikytas šiam universaliam naudojimui, todėl gamintojai paprastai nurodo, ar įvairūs modeliai gali būti naudojami vėsinimui.

Norint perjungti vieną režimą į kitą, konvektorius ištuštinamas ir vėl pripildomas reikiamo skysčio. Tačiau yra ir modelių, kuriuose šildymo ir vėsinimo grandinės integruotos nepriklausomai viena nuo kitos. Jei keičiate režimą, tereikia išjungti vienos grandinės cirkuliaciją ir įjungti kitą. Tačiau reikia nepamiršti, kad konvektorių vėsinimo galia yra gerokai mažesnė nei šildymo, todėl projektuojant konvekcinio vėsinimo projektą svarbu apskaičiuoti vėsinimo poreikį, nes šildymo galią palyginti lengva sumažinti. Konvektorius neveikia natūralaus vėsinimo režimu, todėl visuose modeliuose su vėsinimo palaikymu įrengti ventiliatoriai.

Ant konvektoriaus ritės gali susidaryti kondensatas, kai veikia vėsinimo režimu. Grindų konvektorių modeliuose drėgmė kaupiasi korpuso apačioje ir turi būti pašalinta. Todėl šiuose konvektoriuose dažnai įrengiama kondensato nutekėjimo sistema.

PALAIKYTI ŠVARĄ

Per konvektorių kasdien teka didelis oro kiekis, o kartu su juo – dulkės ir kiti nešvarumai. Šis kondensatas kaupiasi ant briaunų ir kitų vidinių įrenginio paviršių ir laikui bėgant gali patekti atgal į oro srautą. Kad konvektorius netaptų purvo šaltiniu, jį reikia periodiškai valyti pvz., dulkių siurbliu, kuris išsiurbia dulkes iš tarpų tarp plokštelių . Kai kurių modelių korpusas ir grotelės yra pritvirtinti, o kitų modelių – nuimami, todėl juos galima valyti. Verta pažymėti, kad plokšteliniai šilumokaičiai ypač tie, kurių mentės yra su raukšlėmis yra jautresni užteršimui nei vieliniai šilumokaičiai, kurių dulkės beveik niekada neužsilaiko ant vielos, o lieka tik ant dugno, kur jas galima lengvai išsiurbti.