Fotografė Vivian Del Rio: aš pati kuriu savo pasaulį

Fotografija man – tai galimybė stebėti ir stebėtis, bet dažniausiai tai galimybė susitaikyti su pasauliu, atrasti jame gražių dalykų ir sudėlioti juos į savo mozaiką. Visada nustebina, kad mano sukurtas pasaulis ką nors paliečia ir kad žmonės jame randa tai, kas rezonuoja su jų mintimis ir jausmais, ir tai džiugina.

1. „Grafika”. Vilnius. 2011 m. gruodžio mėn

Spalvų yra visur, tereikia jas pamatyti

Turiu iš karto prisipažinti, kad esu labai tingus menininkas. Užuot tempęs drobes ir išspaudęs dažus, tiesiog paimu fotoaparatą, paspaudžiu mygtuką ir iš karto gaunu rezultatą. Man patinka pažanga ir viskas, ką išrado tokie tinginiai kaip aš: indaplovės, skalbimo mašinos, dulkių siurbliai robotai ir kiti kompiuteriai – tai atlaisvina tiek daug laiko fotografuoti! Aš taip ir darau. Ypač kai šviečia saulė, tada mane supančio pasaulio spalvos tampa ypač ryškios, o tai man labai svarbu. Per dieną nueinu apie dvidešimt kilometrų ieškodamas gerų kadrų. Stengiuosi visada su savimi turėti fotoaparatą, net jei einu į vaistinę ar verslo susitikimą.

Tai turėjo prasidėti, kai buvau be sąmonės išvežtas į Kubą. Ten pamažu pamėgau ryškius spalvų derinius ir naudojau juos savo darbuose tiek tapyboje, tiek iliustracijose, tiek fotografijoje. Išmokau rasti spalvų bet kurioje vietoje, kur tik nuvažiuočiau – Vilniuje, Irkutske, Rostove prie Dono ar bet kur kitur. Iš pradžių žmonės buvo nustebę ir negalėjo patikėti, kad jų miestuose yra toks dalykas.

Nuo pat pirmosios parodos girdėjau klausimų apie vaizdo apdorojimą ir „Photoshop”, bet vėliau visi prie to priprato, ypač po to, kai pradėjau dėstyti „Spalvą fotografijoje” Vizualiųjų menų mokykloje. Ten ir keliaudamas po seminarus mokau kitus matyti spalvas. Pasirodo, daugelis žmonių to nepastebi, nes paprasčiausiai nekreipia į tai dėmesio, o dauguma žmonių daugiau dėmesio skiria temai, literatūrinei pusei. Tačiau, jei pagalvojate, supratimas ateina tik tada, kai ką nors pamatome ir pajuntame. Tačiau manau, kad fotografijoje svarbu viskas: objektas, kompozicija, spalva. Nesiruošiu sutelkti dėmesio į nuostabiausią dalyką, jei nematau viso paveikslo. Tai reiškia, kad vis dar esu menininkas su fotoaparatu rankose ir daugiausia sprendžiu meninius klausimus. Pavyzdžiui, stengiuosi labai atsargiai elgtis su plokštuma, nes ji yra dvimatė, o joje matomas vaizdas tėra trimatiškumo iliuzija. Todėl kadro erdvę formuoju taip, kad ji sudarytų sceną, kurioje vyksta veiksmas. Man svarbu, kad istorija, kurią užfiksuoju, tilptų į vieną kadrą, be jokių užuominų apie kažką už jo ribų. Man kiekvienas kadras yra išbaigtas meno kūrinys. Kitas kadras – kita istorija. Manau, todėl ir užsiimu gatvės fotografija, o ne reportažais ar žurnalistika, kur reikia papasakoti, kas vyksta pasaulyje ir šalyje. Aš esu režisierius savo pasaulyje, net jei jis dokumentinis ir realistinis.

Fotografė Vivian del Rio

Vivian Del Rio – menininkė, dizainerė, fotografė, Maskvos dailininkų sąjungos ir Rusijos fotomenininkų sąjungos narė. Gimė Vilniuje. Vaikystę su tėvais praleidau Kuboje. Maskvos valstybiniame poligrafijos universitete studijavo grafiką. Baigė Karmartenšyro technologijų ir meno koledžą JK kaip savanoris.Fotografijos, tapybos, iliustracijos, dizaino darbai. Knygų „Nesąmoninga tapyba”, „Sodininkystė” ir „Habana plius Vilnius” autorius. Jos darbai ne kartą buvo eksponuojami personalinėse ir grupinėse parodose. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Havana ir Vilnius

Dažnai esu kaltinamas, kad negaliu pasakyti, kur darytos mano nuotraukos. Jie gali būti iš Paryžiaus, Berlyno, Maskvos ar Kubos, ir tai gali būti vienodai sėkminga. Taip aš sukūriau savo knygą „Habana + Vilnius”, kurią ką tik išleido „FotoKarta”. Man atrodo, kad visai nesvarbu, ką, kur ir su kuo žmogus fotografuoja – svarbiausia yra asmenybė, tai, ką jis nori pasakyti aplinkiniams. Svarbus kiekvieno fotografo subjektyvus požiūris. Knyga paremta dviejų netoli vienas kito esančių miestų sugretinimu: viename iš jų gimiau ir gyvenau visą suaugusiojo gyvenimą, o kitame mieste gyvenau tik ankstyvoje vaikystėje. Žiūriu, lyginu, analizuoju ir matau, kad gyvenimo apraiškos abiejose sostinėse yra labai panašios ir kad žmonės yra žmonės, skiriasi tik sąlygos, kuriose jie atsiduria.

Štai epizodas, kurį mačiau Anglijoje: perone traukinio laukė labai primityvūs ir padorūs vyrai ir moterys. Tačiau netikėtai atvažiavo traukinys, kuriame buvo daug mažiau vagonų nei įprastai. Kas nutiko anglams? Jie akimirksniu pasikeitė: stumdydamiesi ir pykdami užėmė savo vietas. Pasikeitė aplinkybės, o vėliau ir elgesys bei žmonės. Aplinkybės gali būti molingas dirvožemis, per didelė drėgmė, aštuoni žiemos mėnesiai, kaitri saulė… ir dar daugiau.

Fotografija – galimybė stebėti ir stebėtis

Neseniai buvau mieste, kuriame nebuvau buvęs penkerius metus, ir labai blogai orientavausi. Bet nustebau, kad tai buvo tas namas, kurį išsinuomojau, ir šitas, ir šita kabina, ir šitas langas… Ir tokiomis „įpjovomis” patekau į reikiamą vietą. Pasirodo, fotografija yra ne tik egzistavimo įrodymas: „Aš ten buvau, aš tai mačiau”, bet ir galimybė užfiksuoti ir įamžinti detales, kurių kasdienybėje paprastai nepastebime. Tai tarsi papildoma atmintis. Kai žiūriu į savo nuotraukas, galiu prisiminti, kas jas padarė, kada ir kur jos darytos, o kartais net kvapus, garsus ir žodžius. Taip pat pastebiu smulkiausias detales, kurios paslaptingai ima rimuotis ir suteikia vaizdui prasmę.

Džiaugiuosi, kad pagaliau išrastas skaitmeninis fotoaparatas, kuris neriboja nuotraukų skaičiaus. Man tai savotiška laisvė, kai nereikia galvoti apie medžiagą, bet turiu galimybę visiškai pasinerti į stebėjimą ir kontempliaciją.

2. „Perėjimas” iš „Mūsų mažieji broliai ir seserys”. Vilnius. 2008 m. rugsėjo mėn

Be abejo, darbas fotografu pakeitė ne tik mano gyvenimą, bet ir charakterį. Aš daug labiau pasitikiu savimi, netgi esu įžūlesnis. Man buvo daug lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, o galiausiai ir su pažįstamais. Išvykau iš namų, pradėjau daug keliauti ir pamačiau vietas, į kurias be fotoaparato nebūčiau nuvykęs. Tapau itin atidus ir mano reakcija pagerėjo. Ir labai džiaugiuosi, kad visa tai man nutiko, nutinka ir, tikiuosi, nutiks ateityje.

3. Jaunesniųjų klasių moksleiviai. Havana. Kuba. 2014 m. vasario mėn

Žinoma, fotografija pakeitė mano gyvenimą ir mano asmenybę. Tapau daug labiau pasitikintis savimi, net įžūlus. Man daug lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, o galiausiai ir su pažįstamais. Buvau toli nuo namų, daug keliavau ir pamačiau vietų, į kurias be fotoaparato nebūčiau patekęs. Tapau itin pastabus ir išsiugdžiau greitą reakciją. Ir labai džiaugiuosi, kad visa tai man nutiko, vyksta ir, tikiuosi, vyks ateityje.

4. „The View. Mergaitė viešajame transporte. Havana. Kuba. 2014 m. vasario mėn

5. Moksleiviai prie užkandinės. Havana. Kuba. 2014 m. vasario mėn

6. „Vaizdas” iš serijos „Už stiklo”. Vilnius. 2008 m. spalio mėn

7. Žalioji siena. Havana. Kuba. 2014 m. vasario mėn

8. Gatvės elgeta. Havana. Kuba. 2014 m. vasario mėn

9. „It’s time” iš serijos „Men in Pink. Vilnius. 2008 m. balandžio mėn

10. Įtemptas vidurdienis. Havana. Kuba. 2014 m. vasario mėn

11 „Kas ten, už Maskvos?”. Vilnius. 2013 m. birželio mėn

12. „Laimingų Naujųjų metų, laimingos laimės”. 2013 m. sausio 1 d. Vilnius. Raudonas kvadratas.